Naujienos

Spalio 19 d. sostinės kurtieji susirinko į vieną pagrindinių miestiečių susibūrimo vietų – Rotušės aikštę. Čia buvo numatytas Tarptautinės kurčiųjų dienos minėjimas ir kurčiųjų prisistatymas miesto visuomenei.

Iš anksto buvo pasirūpinta leidimu viešajam renginiui organizuoti, apie įvykį informuota žiniasklaida. Likus porai valandų iki renginio pradžios interviu telefonu Lietuvos radijui davė Vilniaus KRC darbuotoja Rima Kuralavičiūtė. Taip buvo išplatinta žinia apie projektą “Tylos gatvė” ir miestiečiai dar kartą paraginti kurti bendrą miesto erdvę be ribų. Į renginio pradžią atvyko Lietuvos televizija.

Nors ir negausiai, susirinko dalyvių. Susidomėjusiems gestų kalba buvo dalinama pirštų abėcėlė, penkiatomis lietuvių gestų kalbos žodynas,
E. Laborit “Žuvėdros klyksmas”. Vyko gestų kalbos pamokėlės. Buvo mokoma gestų, kuriuos nesunkiai gali suprasti ir gestų kalbos nemokantys girdintieji. Pvz., “atkirpti”, “nuplėšti”, “atkimšti”, “eiti” ir kt. Buvo demonstruojami pasakų, linksmų istorijų vaizdo įrašai, duodami atsakymai į dažniausiai girdinčiųjų užduodamus klausimus apie kurčiuosius ir gestų kalbą ir kt.

Užmegzti dialogą su girdinčiaisiais bandė kurtieji Surdologijos centro darbuotojai Loreta Lazauskaitė-Ignatavičienė ir Vytautas Pivoras. Jie klausinėjo, kokią transporto priemonę renkasi vilniečiai, kad po darbo pasiektų namus. Tad paveikslėlių pagalba išmokti rodyti “troleibusą”, “dviratį”, “lėktuvą”, “sraigtasparnį”, “pėsčiąjį” galėjo visi, kas tik panoro. Gestų kalba galėjo pasirodyti tokia lengvai išmokstama, kad, atrodytų, tai gali padaryti kiekvienas. Kaip tik to ir buvo siekta.

Kitoje aikštės pusėje buvo įrengtos dar dvi palapinės. Vienoje fotonuotraukomis buvo pasakojama Vilniaus kurčiųjų bendruomenės laisvalaikio ir saviveiklos istorija Lietuvoje ir užsienyje, kitoje buvo pristatomi rankdarbių būrelio darbai. Erdviai išdėliota ekspozicija leido “suskambėti” skiautiniams. Buvo matyti, kad darbeliai ne tik kruopščiai atlikti, bet ir labai meniški, saviti, įvairūs. Stebino spalvų ir medžiagos pajauta. Vieną kitą, manau, daugelis iš mūsų nepasididžiuotų pasikabinti ir savo namuose.

Be abejo, ne tik renginio svečiai, bet ir kurčiųjų bendruomenė labiausiai laukė saviveiklininkų pasirodymo – spektaklio “Nerimas”, šokių būrelio “Tyla” kompozicijų, imituojamųjų dainų. Tačiau renginio nuotaiką gerokai sudrumstė stiprus ir šaltas lietus. Dalyviai juokavo, kad Merfio dėsnis (dar kitaip, kiaulystės dėsnis) veikia “be priekaištų”. Visą rytmetį švietusi saulutė 14 val., per renginio pradžią, pasislėpė, o dangus vis rūstėjo ir temo, kol prapliupo stambiom rudens ašaromis.

Pasitarę renginio organizatoriai – Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro kolektyvas - nutarė nešaldyti aktorių ir šokėjų ir programą atšaukė.

Šalia palapinių su molbertais įsitaisė seserys Jolanta ir Edita Lapinskaitės. Jos improvizavo pačios ir siūlė piešimo pamokas visiems norintiems. Taip buvo stengtasi pasakyti, kad dailės kalba universali ir kad kurtieji ją įvaldę ne prasčiau už girdinčiuosius. Šia kalba buvo kviečiama bendrauti. Kad ir kokios buvo atkaklios merginos, lietus galų gale ir jas įvijo po Rotušės stogu. Palikti akvarelės darbai popieriaus lapais liūdni “šliaužė” žemyn.

Iš pradžių žaisminga ir intriguojanti popietės programa pavirto į dairymąsi su viltimi į dangų ir pastangomis nesušalti. Apmaudoka. Juk intencija buvo tokia graži. Ją simbolizavo aikštės viduryje gulintis baltas rutulys, ant kurio bendrą istoriją jau pradėjo piešti kurtieji ir girdintieji.

Bet žmonės kalba, kad sunki pradžia - lengvas gyvenimas. Tad galbūt jau nuo kitų metų viskas keisis ir per Tarptautinę kurčiųjų dieną vyks visiškai sklandus ir draugiškas kurčiųjų dialogas su visuomene? Ir gamta liausis krėtusi piktas išdaigas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Apmaudu, kad stiprus ir šaltas lietus sutrukdė vilniečiams susipažinti su rankdarbių būrelio darbų ekspozicija.	Šioje palapinėje fotonuotraukomis buvo pasakojama Vilniaus kurčiųjų bendruomenės laisvalaikio ir saviveiklos istorija Lietuvoje ir užsienyje.
Šioje palapinėje buvo mokoma gestų, kuriuos nesunkiai galėjo suprasti ir gestų kalbos nemokantys girdintieji. Deja, tądien jų buvo labai mažai. Užmegzti dialogą su girdinčiaisiais bandė kurtieji Surdologijos centro darbuotojai Vytautas Pivoras ( pirmas iš kairės)	ir Loreta Lazauskaitė-Ignatavičienė ( pirma iš kairės).
	Nuo lietaus visiems teko slėptis po Rotušės stogu.