|
Netrukus švęsime ypatingą šventę – šv. Kalėdas. Papasakokite skaitytojams apie dievišką šv. Kalėdų stebuklą ir jo prasmę mūsų gyvenime.
Šv. Kalėdų šventė kiekvienam iš mūsų yra nepaprastai reikšminga. Nesvarbu kokiame gyvenimo kelyje esame. Visiems mums svarbus susitelkimas, ramybė, pamąstymas prie prakartėlės. Tuomet savęs klausiame: ,,Kas gi joje ilsisi?“
Šventasis Raštas mums primena, kad tai yra Dievo sūnus, priėmęs žmogaus kūną ir tapęs vienu iš mūsų. Dievas per arkangelą Gabrielių pakvietė Mariją, kad ji sutiktų tapti įsikūnijusio Dievo sūnaus žemiškąja motina. Arkangelas paaiškino, kad Šventoji Dvasia apgaubs ją nužengdama iš aukštybių, Tas, kuris gims, pradės joje savo žemiškąją kelionę, o po 30 metų pradės skelbti Gerąją naujieną.
Tad dabar šv. Kalėdų dieną švenčiame nepaprastos reikšmės įvykį – Dievo sūnus nužengė į žemę ir tapo vienu iš mūsų. Jis yra ir Dievas, ir žmogus.
Mes galime paklausti, kodėl gi Jis atėjo? Jėzus atėjo dėl mūsų visų. Dėl visų, kurie einame įvairiais gyvenimo keliais, kurie savo gyvenime džiaugiamės laime ar patiriame išbandymus. Ir klausos negalios žmonės, kurie savo kelionėje negali girdėti žodžių, muzikos, turi galimybę kitokiu būdu išgirsti Gerąją Dievo sūnaus naujieną – Dievas yra mūsų visų Tėvas, jis įsikūnijęs mūsų brolyje ateina ir atneša naują gyvenimą, būna su mumis per visus gyvenimo iššūkius.
Jūs kalbate apie susitelkimą, sustojimą, ramybę ir susimąstymą prie prakartelės. Ar gerai supratau, kad šiuo metu apmąstome ir savo gyvenimo prasmę?
Manau, kad Dievo sūnus atėjo mums iš naujo priminti ne tik apie gyvenimo prasmę, bet ir apie tikrovę, kurioje gyvename.
Patys pirmieji Šventojo Rašto puslapiai mums primena, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Tačiau Dievo paveikslui ir Jo panašumui atsiskleisti mes turime tam tikrų trūkumų, kliūčių arba kažko stokojame. Tik žmogaus dvasia visų yra ta pati. Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos.
Negirdintys žmonės Dievą gali išgirsti kitokiu būdu – būdami tyloje su Dievu. Dievas neuždaro mūsų širdies dėl to, kad mūsų auselės ,,uždarytos“. Ir juolab jas galime atidaryti savo širdies klausa. Ir ši širdies klausa pralenkia mūsų fizinę klausą.
Tad kokia gi yra žmogaus gyvenimo prasmė?
Savo gyvenimą visų pirma įprasminame, kai priimame dovanas, džiaugsmus ir ribotumus. Kai atsiskleidžiame su viskuo, ką turime. Svarbu ir kokia dvasia tai priimame. Jėzus Kristus savo pavyzdžiu mums parodė, kaip įprasminti net labai skaudžius išgyvenimus – nukryžiavimą. Jis tai išgyveno nuostabiausiu būdu - su gailesčiu tiems, kurie jį ten prikalė, meile motinai ir apaštalui Jonui, kurie stovėjo po kryžiumi.
Ne visi esame vienodai apdovanoti, vieni galime būti muzikos, kiti galbūt meno ar kokiais kitais genijais. Dar kiti apdovanoti nepaprastos meilės skleidimu.
Geroji naujiena, skelbiama šv. Kalėdų dieną, turi apgaubti mūsų gyvenimą, persmelkti jį, tuomet mes bendrausime mylėdami vienas su kitu, rūpinsimės, padėsime vienas kitam.
Tuo atveju, kai negalime kažko padaryti, bet mano tikėjimo brolis ar sesė gali tai padaryti – jis/ji ateina man į pagalbą. Tuo metu mes esame tarsi šie nuostabūs šviesuliai, kurie susijungia, vienas turėdamas vienokią, kitas kitokią dovanas.
Mūsų tikėjimo broliai ir seserys, kurie keliauja per gyvenimą neturėdami klausos dovanos, mus suprasti gali ir kitais būdais. Pažiūrėję vienas į kitą jaučiame, kas sklinda iš žmogaus. Man užtenka pažiūrėti į jūsų veidą, kuris spindi grožiu, gerumu ir meile, iš to matau, koks yra žmogus, koks jo požiūris į mane. Tokia kalba yra labai svarbi. Visus aplinkinius įkvepia grožį, meilę ir gerumą spinduliuojantis žmogus ir kitą mokantis priimti ramiai ir su meile. Taip mes įprasminame savo gyvenimą.
Dievo sūnus Kalėdų proga ateina mums priminti, kad jis duoda mums visiškai naują klausą, gebėjimą išgirsti Dievo sūnaus balsą. Svarbiausia turėti atvirą širdį, o ji priims žodžius, juos apmąstys. Klauso negalios žmonių neišblaško gyvenimo šurmulys ir triukšmas. Šie tikėjimo broliai ir seserys turi tiek daug laiko pabūti su Viešpačiu tyloje ir išgirsti Kristaus Gerąją naujieną.
Šiandien skelbiama daug naujienų, žinių. Bet ar būtina visa tai girdėti? Yra dalykų, kurių išvis geriau negirdėti. Ką išgirsta neturintys klausos dovanos? Jie išgirsta savo tikėjimo brolių ir seserų meilę, artimojo šauksmą, jo skausmą. Kai kurie žmonės, turintys klausą, nebegirdi kitų skausmo, o žmogus, neturintis klausos, turi tokią širdies klausą, kad ja reikia džiaugtis ir didžiuotis.
Dievo dovanos yra begalinės, tik reikia jas priimti. Jei išnaudojame, kurios mums yra prieinamos, mes išpildome, įprasminame savo gyvenimą.
O kaipgi galime įprasminti gyvenimą savo šeimoje? Tai padarome, kai esame atviri vienas kitam, kai išmokstame išgirsti, padėti, rūpintis vienas kitu. Šeimoje mes turime kitą klausą – tai yra meilės klausa.
Apibendrinant šv. Kalėdos yra dovana, kai Dievo sūnus atėjo duoti tokią klausą, kuri pralenkia mūsų fizinę klausą. Tos klausos dėka mes esame be galo apdovanoti. Todėl verta dar kartą sustoti prie prakartėlės ir išgirsti, ką Dievo sūnus, būdamas mažutis kūdikėlis, mums atneša. Jis mums įsako: ,,Mylėkite vienas kitą, kaip aš Jus mylėjau, nėra didesnės meilės kaip ta, kai atiduodame savo gyvybę už draugus. Jei Jūs vienas kitą mylėsite - iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.“
Su tokia klausa žengiu į kiekvieną šeimą ir susimąstau, kaip mes vienas kitą girdime, kaip užjaučiame, kaip vienas kitam padedame, kaip jaučiamės vienas su kitu? Širdies, meilės klausa nurungia, nugali bet kokią fizinę klausą, kai žmonės girdi vienas kitą, tačiau nėra galo šurmuliui, pykčiui, kerštui...
Mes bendraudami galime būti labai kūrybingi, ir iš to kils tokia didžiulė meilė mūsų šeimoje ar kitoje aplinkoje, kad fizinis klausymas neprilygs nė iš tolo. Viešpats mus kviečia naujai kūrybai. Mes galime būti nepaprastai nuoširdūs, atlaidūs, supratingi, užjaučiantys. Viešpats atėjo mus išmokyti, kaip mylėti, kaip išgirsti vienas kitą, kaip išgirdus atsiliepti vienas kitam.
Tai yra didžiosios dovanos, kurių nereikia laikyti uždarius kažkur stalčiuje, jas reikia gražiai prikelti, puoselėti, tuomet bus pilni namai gėlių, šviesos, džiaugsmo ir Dievas bus su mumis.
Dievas ateina ne tik pamokslų sakyti, bet ateina su mumis bendrauti. Baigdamas savo žemiškąją misiją štai ką jis pareiškė: ,,Aš būsiu su Jumis iki pasaulio pabaigos.“ Dievas nori būti su mumis, švęsti savo nuostabų artumą, rasti buveinę mumyse. Kada savyje padarome šventovę Jam, bet kokia mūsų klausa atsiveria visiškai kitoje šviesoje. Štai ką mes rengiamės švęsti šv. Kalėdų dieną.
Labai ačiū. Ką dar pabaigoje galėtumėte palinkėti mūsų bendruomenei šios nuostabios šventės proga?
Linkiu Jums visiems nuostabios tikrovės, daug džiaugsmo, daug ramybės. Tą džiaugsmą ir ramybę mes tikriausiai labiausiai patiriame, kai atveriame savo širdis ateinančiam Dievo sūnui, kuris tampa mūsų broliu, išganytoju, bendrakeleiviu. Jis nori artumo su kiekvienu iš mūsų ir kad būtume su juo amžinai jo meilės puotoje.
Kalbino Milda KARKLYTĖ
|
