| Tarptautinės stovyklos „Mokomės vieni iš kitų“ akimirkos | 2008 10 01 | ||||||||
|
Įgyvendindama LR URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos ir Jaunimo reikalų departamento prie SADM projektą „Mokomės vieni iš kitų“ šių metų rugpjūčio mėnesį bendrija PAGAVA Giruliuose organizavo Lietuvos ir Moldovos kurčių vaikų ir juos auginančių tėvų stovyklą-seminarą. Jau kelionė į Vilnių moldavams buvo kupina įspūdžių, nes daugelis jų pirmą kartą skrido lėktuvu ir pirmą kartą įkėlė koją į užsienį. Svečiai pernakvojo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre, trumpai susipažino su centro veikla ir autobusu išvyko į Girulius. Beveik nuo pirmos susitikimo minutės jaunieji svečiai ir šeimininkai rado bendrą kalbą, nes lietuvių ir moldavų gestų kalbos gana panašios, tuo tarpu tėvams teko ieškoti tarpinės „bendros“ kalbos – dažniausiai rusų. Kelionė iš Vilniaus į Girulius per visą Lietuvą buvo puiki proga supažindinti moldavus su mūsų šalies gamta ir kraštovaizdžiu, o pažintinė ekskursija su puikia gide po Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse moldavams, kartu ir lietuviams „atvėrė akis“ į Lietuvos praeitį, turtingą kultūrą ir gražias tradicijas. Po muziejaus – ilga kelionė link jūros į stovyklavietę „Žuvėdra“, tačiau laikas niekam neprailgo. Tik atvykę ir šiek tiek atgavę jėgas visi nužygiavome prie jūros. Reikėjo matyti iš džiaugsmo žibančias moldavų akis – jie pirmą kartą pamatė jūrą ir pajuto sūrų pajūrio vėją. Kitą dieną stovyklautojai susipažino su stovyklos programa, aptarė taisykles, burtais susiskirstė į būrius ir pradėjo ruoštis stovyklos atidarymui: piešė savo būrių emblemas, kūrė pavadinimą ir šūkį. Kad stovyklautojai galėtų greičiau susidraugauti, būrys vienijo moldavų ir lietuvių jaunimą. Ir tai pasiteisino! Atidarymas praėjo puikiai! Iš pradžių išsirikiavo dvi skirtingomis spalvomis, raudona ir mėlyna, apsirengę dalyviai, o pasidalijus į būrius spalvos susimaišė, tad net vizualiai mes draugavome. Įdomiausia buvo, kai kiekvienas stovyklos dalyvis trumpai prisistatė ir papasakojo, iš kur kilęs jo vardas, kas jam jį davė. Svečiai iš Moldovos nustebino įdomiu Moldovos pristatymu: jie surengė kurčiųjų vaikų rankdarbių, atvirukų, medžio drožinių, moldaviškų saldumynų parodą, o paskui smagiai pašoko ir pavaidino. Kitą dieną žinutę ir nuotrauką apie stovyklos atidarymą radome laikraštyje „Vakarų ekspresas“, kurį įteikėme moldavams prisiminimui. Malonu, kad stovyklautojus aplankė ir jų veikla domėjosi bendrijos PAGAVA pirmininkė Rima Sitavičienė ir „Akiračio“ redaktorė Genutė Karklienė. Renginiai Stovyklos renginiai keitė vienas kitą. Vienas įdomiausių renginių – Lietuvos pristatymas, kurį parengė patys „pagaviukai“, pasinaudodami šiuolaikinėmis technikos priemonėmis. Dominyka papasakojo apie Lietuvą, ją papildė Agnė, pristačiusi Lietuvos kurčiųjų ugdymo įstaigas. Paskui vyko Lietuvos pristatymai pagal regionus: Gerda ir Deimantė, apsirengusi tautiniais rūbais ir kaip tikra lietuvaitė susipynusi kasas, pasakojo apie Dzūkiją, Emilija - apie Žemaitiją, Brigita – Aukštaitiją, o marškinėliais su užrašu „suvalkietis“ pasipuošęs tauragiškis Tomas – apie Suvalkiją. Buvo demonstruojamos lėlės, aprengtos tautiniais rūbais su kiekvienam regionui būdingomis spalvomis ir detalėmis. Tikrai įdomu buvo ne tik moldavams, bet ir patiems lietuviams. Andrius Zenevič, kuris šiemet tapo Europos kurčiųjų krepšinio čempionu, papasakojo apie kurčiųjų sportą Lietuvoje, parodė nuotraukas iš Pasaulio ir Europos kurčiųjų krepšinio čempionatų. Stovyklos metu Kinijoje vyko olimpiada ir moldavai kartu su Andriumi ir kitais lietuviais žiūrėdavo per televizorių Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes, vakarais dažnai pamėtydavo į krepšį. Visi labai įdėmiai klausėsi sporto vadovės Aušros pasakojimo: kaip jos kurtieji tėveliai (S. ir A. Armonavičiai) susipažino, kiek turėjo vaikų, kaip Aušra padėjo bėgioti maratoną ir net 100 km distanciją. Išvykos Dvi dienas, pasiėmę sausą dalinį, visi keliavome į Klaipėdą. Turėjome ekskursiją po nedidelį Klaipėdos senamiestį, ir nors daugelis Lietuvos vaikų sakė jį jau matę, paaiškėjo, jog beveik niekas nematė tokio įspūdingo ir paslaptingo, kokį mums parodė gidė. Apsilankėme Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje, apžiūrėjome patalpas, sužinojome apie galimybes čia mokytis kurtiesiems. Viskas yra pasiekiama, kai yra noras ir ryžtas. Kėlėmės keltu į Smiltynę, traukinuku dardėjome į Lietuvos jūrų muziejų, čia apžiūrėję jūros gyventojus ir augalus, patraukėme į delfinariumą, kur atmušėme delnus plodami grakštiesiems delfinams. Tada pėsti atgal prie kelto, pakeliui sustojome papietauti – juk turėjome sausą davinį. Iš kelto – į Laikrodžių muziejų, kur pamatėme daug iki šiol nematytų daiktų: vandens ir ugnies bei dainuojančius laikrodžius. Kalvystės muziejuje visi buvo nustebinti, pamatėme neįtikėtinus senų laikų dirbinius, nukaltus iš geležies. Svečiams, žinoma, buvo įdomu apsilankyti ir „Akropolyje“, kuris jau tapo šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Užsiėmimai Stovykloje vyko paskaitos apie socialines paslaugas ir paramą kurtiesiems. Meno vadovė Ligita vedė meno pratybas, kuriose iš pradžių žaidėme su moliu, o vėliau gavome užduotį nulipdyti puodą ar daiktą su vidine ertme. Tiesiog neįtikėtina, kokių įdomių, originalių puodų nulipdė vaikai, o įsijautę į darbą kai kuriuos net nuspalvino. Sporto vadovė Aušra, su kuria rytais darėme mankštą, rengė sporto šventes, ir nors dėl neperstojančio lietaus jos vyko salėje, atrodė, kad tokių nuotaikingų rungčių niekada anksčiau neturėjome. Vakarais, kol galima triukšmauti, – diskotekos, paskui žiūrėdavome filmus apie Lietuvos kurčiųjų gyvenimą, o paskui dar taip nesinorėdavo eiti miegoti.... Ir nors visas stovyklos dienas lijo ir lijo, savaitė prabėgo greitai. Paskutinę stovyklos dieną – uždarymas, kuriam rimtai ruošiamės. Kadangi saulė nelepino ir Neptūno per lietų nematėme, nutarėme visa tai nusipiešti ir nusifotografuoti lyg prie saulėtos jūros. Ant didžiulių popieriaus lapų vienas būrys piešė dangų, antras - jūrą, trečias - pajūrio smėlį, o ketvirtas - Neptūną ir dvi undines: lietuvaitę ir moldavę. Piešėme dažais, voleliais, purkštukais, didžiuliais teptukais ir rankomis – viskuo, kas įmanoma. Rezultatu visi buvo patenkinti ir noriai fotografavosi. Prie kuklaus lietuviško stalo su didžiuliu varškės sūriu su kmynais, šviežiais agurkais, medumi ir žolelių arbata visi kartu bandėme prisiminti, ką veikėme stovykloje. Vaikai kalbėjo, kiek daug naujo sužinojo, išmoko ir naujų draugų susirado, kaip sunku atsisveikinti ir kad norėtųsi susitikti Moldovoje. Tą vakarą nelijo ir galėjome nueiti atsisveikinti su jūra. Stovyklos „Mokomės vieni iš kitų“ metu vaikų ir tėvų įgytos žinios ir įgūdžiai neabejotinai prisidės prie geresnės sutrikusios klausos vaikų integracijos į visuomenę bei skatins tarptautinį bendradarbiavimą. Marija MARKINA Bendrija „Pagava“
| |||||||||
Naujienos
