|
Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į skaudžias neįgaliųjų problemas, supažindinti su jų organizacijų vykdoma veikla, Kauno bendrija „Viltis“ ir jos partneris bendruomenės centras „Vilties pavasaris“ gruodžio 3 d. organizavo renginį „Aš esu“, skirtą Tarptautinei neįgaliųjų dienai paminėti.
Šventėje su menine programa dalyvavo ir Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro (KKRC) saviveiklininkai, parodoje-mugėje rankdarbius pristatė KKRC ir Raseinių kurčiųjų pirminės organizacijos užimtumo būrelių nariai bei Kauno kurčiųjų bendruomenės nariai.
Renginys, subūręs neįgaliuosius iš tolimiausių Lietuvos kampelių, buvo tikrai įspūdingas. Jį organizavę žmonės gerai žino neįgaliųjų.galimybes, poreikius ir tikslus. Viena pagrindinių šio renginio organizatorių - Kauno bendrijos „Viltis“ vadovė Joana Šimanauskienė, kuri praėjusių metų sausį palaidojo 23 metų cerebriniu paralyžiumi sirgusį sūnų. J. Šimanauskienė Tarptautinės neįgaliųjų dienos renginį organizavo ir ieškojo rėmėjų jau septintus metus. Moteris žino, ką reiškia užuojauta, pagalba ir geras žodis likimo nuskriaustam žmogui. Todėl ji ragina visuomenę atsikratyti abejingumo, ugdyti toleranciją silpnesniam. Į kvietimą atsiliepę tūkstančiai žmonių išpirko bilietus į profesionalių atlikėjų koncertą.
Kurčiųjų darbai nestokojo dėmesio
Dar prieš 14 valandą neįgalieji rinkosi prie paruoštų stendų, prekystalių – rengėsi mugei. Trijuose arenos aikštės šonuose ant prekystalių sunkiai tilpo visų norinčių dalyvauti rankdarbiai. Parodoje buvo galima nusipirkti kūrinėlių, kuriuos kūrė žmonės visiškoje tyloje, sergantys cerebriniu paralyžiumi, psichinės negalios, neregiai ir silpnai matantys. Dažnas kūrėjas drįso pats sėsti prie prekystalio, tarsi mesti iššūkį, kad svarbiau už fizinę išvaizdą yra žmogaus veikla, vidinis grožis. Cerebrinio paralyžiaus sukaustyta iš Marijampolės atvykusi Vaineta Verbanovaitė į parodą atsivežė ypatingų paveikslų. Dvylikametė Vaineta aliejiniais dažais ant drobės tapo kojelės didžiuoju pirštu ir dalimi pėdos. Ji jau spėjo surengti tris parodas. Prie mergaitės, atvykusios į šventę su seneliais, išrikiuoti paveikslai privertė ne vieną sustoti ir pamąstyti. Sveikieji, pirkdami meninius kūrinėlius, tiesiogiai parėmė neįgalų žmogų.
Parodoje dalyvavusi KKRC užimtumo būrelio vadovė Rūta Motiejūnienė su būrelio narėmis Ramute Mykolaitiene ir Nijole Tamašauskiene pirkėjų dėmesiu nesiskundė. Rūta sakė, kad kurdami nesistengia kopijuoti kitų darbų. Ar ne todėl vienetiniai darbai greičiau pritraukia pirkėjus? Prie Raseinių kurčiųjų pirminės organizacijos narių Genovaitė Eidukevičienės ir Genovaitės Janulienės atvežtų darbelių irgi būriavosi žmones. Juos domino spalvingos gėlės, papuošalai, dėžutės, puoštos dekupažo technika, ir kiti meniški darbeliai, be kurių neapsieinama kasdienybėje.
Vienybės ženklas – šypsenos
Susirinkę neįgalieji maloniai bendravo ir tarpusavyje, ir su atėjusiais kartu pabūti, įsigyti rankdarbių žmonėmis – per visą „Žalgirio“ areną vilnijo šypsenos.
Po oficialaus šventinio sveikinimo apie 4 valandas menine programa džiugino patys neįgalieji. Scenoje šoko, dainavo, vaidino pavieniai atlikėjai ir kolektyvai iš visos Lietuvos. Neįgaliųjų gulbės giesme turbūt reikėtų įvardyti jų šokį su vežimėliais. Esmė - ne šokio judesys, plastika, bet tai, kad žmonės su vežimėliais išdrįso šokti. Tarsi garsiai visiems pasakė: „Mes norim, mes galim.“ Čia – jų drąsa ir žavesys!
Drąsiai ir laisvai jautėsi ir KKRC jaunimo lyderė Agnė Tvarijonaitė, imituodama dainą „Vilties malda“. Po dainos „Ačiū, kad žiūrėjot“ (ją imitavo Kestutis Vaišnora, Agnė Tvarijonaitė, Mykolas Balaišis, Rasa Plukaitė) bei pantomimos mini spektaklio, kuriame vaidino Romualda Linkevičiūtė, Jolanta Milišauskienė ir Albertas Žalionis, prie scenos prisistūmę ratukus, neįgalieji vieningai „skraidino“ kurtiesiems atlikėjams oro bučinius ir „plojo saulutėmis“. Po renginio kalbinta A. Tvarijonaitė sakė, kad jų kolektyvui imituoti dainas teko ir didesnėse scenose, bet labai džiugu buvo matyti susižavėjusias žiūrovų akis ir nuoširdų palaikymą.
Mobili arena privertė pamiršti nepatogumus ir namus
Šiais metais organizatoriai padarė viską, ką galėjo, nes vien patekti į naują „Žalgirio“ areną ( ji atidaryta 2011 08 18) neįgaliesiems, neišlepintiems dėmesio, buvo šventė. Nemuno saloje iškilę pramogų ir sporto rūmai pripažinti šių metų sporto infrastruktūros objektu.
„Žalgirio“ arenos erdvė įspūdingo dydžio. Bet ir nuošaliose tribūnose sėdintys žiūrovai gali mėgautis reginiu, lyg sėdėdami pirmose eilėse. Arenoje sukonstruota 32 akustinės sistemos, 30 garso stiprintuvų, palubėje įmontuotas vienas didžiausių Europoje informacinis kubas. Kubą sumontavo suomių bendrovė. Savo dydžiu jis lenkia Šiaulių ir kitų Baltijos šalių arenų vaizdo ekranus. Vaizdas į kubą perduodamas iš studijos, kurioje įrašinėjama meninė programa, varžybos ir kiti renginiai. Todėl kurtieji vaizdo ekrane turėjo galimybę stebėti Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėjos Aleksandros Šablevičienės vertimą į gestų kalbą. Galėjo sėdėti bet kurioje salės vietoje, nereikėjo jiems visiems burtis į būrį.
Skubiai įvertinę arenos pranašumus, dauguma kurčiųjų „pamiršo“ namus, liko žiūrėti profesionalių atlikėjų, sutikusių pasirodyti be atlygio, koncerto. Dar prieš 19 valandą turintį prasidėti koncertą arenos tribūnos iki balkonų jau buvo pilnutėlės.
Įsigiję 20 litų kainuojančius bilietus sveikieji parėmė neįgaliuosius. Už gautas lėšas sunkiausią negalią turintiems žmonėms bus perkamos slaugos priemonės, o svarbiausia - specialūs čiužiniai nuo pragulų.
Buvo planuojama, kad renginio trukmė sieks 9 valandas, bet ypatinga šventė užtruko... Tačiau pasibaigus koncertui, netoli arenos, prie „Akropolio“ prekybos centro, žiūrovų laukė maršrutiniai miesto autobusai. Gyvenantys tolimuose mikrorajonuose klausos negalios žmonės namus pasiekė tik prieš 24 valandą, tačiau saugiai.
Visada drąsu dalyvauti ten kur esi reikalingas, laukiamas ir sušildomas dėmesiu. Tokie renginiai tampa švente, kurios mes, visi neįgalieji, laukiame.
Aldona Gema Stankevičienė-Macionytė
|
