|
Netradicinis bendravimas
Kavos pertraukos – neatskiriama visų konferencijų dalis. Prie puodelio kavos iš pirmų lūpų sužinomos naujienos ir su kolegomis aptariami ambicingi planai. Bet konferencijos Švedijoje metu mane nustebino ne pačios naujienos, o kaip jomis dalijasi neprigirdintieji jaunuoliai: gestais ir kartu balsu – aiškiu, ne monotonišku, su intonacijomis.
Kitose Europos šalyse neprigirdintieji paprastai nevartoja gestų kalbos. Ir atvirkščiai, retai išgirsi, kad taip gražiai kalbėtų žmonės, bendraujantys daugiausia gestais. Aš tiesiog sutrikau: „Negali būti, kad švedų jaunuoliai kalba gestais dėl to, kad neturi pakankamai kalbos įgūdžių“.
Puikiai angliškai kalbančių jaunuolių pasidomėjau, koks jų klausos sutrikimo laipsnis. Pasirodo, įprastu vertinimu - trečias arba ketvirtas neprigirdėjimo laipsnis. Ir jie labai puikiai kalba, net į neprigirdinčius nepanašūs. Kam jiems reikia gestų? Iš tiesų, viena vertus, buvau nustebusi, antra vertus, aš ir pati visada norėjau laisvai bendrauti gestais su savo negirdinčiais ir neprigirdinčiais draugais.
Švedijoje tarp kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų nubrėžtos gana aiškios ribos: yra atskiros klasės mokyklose bei atskiros organizacijos. Nepaisant to, ir kurtieji, ir neprigirdintieji gerai moka švedų kalbą. Gestų kalba yra pirmoji kalba, kurios mokomi kurtieji vaikai, o visose šalies mokyklose paplitęs dvikalbio (bilingvinio) ugdymo metodas.
Kaip tai įvyko?
Kurčiųjų kultūra Švedijoje labai stipri, o kurčiųjų draugija gerbia ir itin vertina savo gestų kalbą.
Šeštajame-septintajame dešimtmetyje šalyje buvo laikomasi nuostatos, kad visus kurčiuosius reikia išmokyti sakytinės kalbos, bet aštuntajame dešimtmetyje imta pabrėžti, kad svarbu vartoti gestų kalbą. Devintajame dešimtmetyje priimtas sprendimas: „Sujungsime gestų ir sakytinę kalbą!“ 1981 m. gestų kalba buvo pripažinta pirmąja kurčiųjų kalba Švedijoje. Nuo to laiko Švedijoje veikia dvikalbės kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos, kur mokoma gestų ir sakytinės kalbos.
Švedijoje gestų kalba tapo ir mokymo kalba, ir mokymosi dalyku. Mano nuostabai, paaiškėjo, kad logopedija ir kalbos abilitacija Švedijoje nėra privaloma. Tuo tarpu Rusijoje, kaip ir Ispanijoje, didžiausias dėmesys skiriamas ankstyvajai kalbos reabilitacijai ir ugdymui iki penkerių metų.
Švedijoje nuo 1995 m. specializuotose ir masinėse mokyklose naudojamas tas pats mokymo planas, į kurį įtraukta gestų kalba. Įtrauktos į jį ir specialios programos kurtiesiems vaikams švedų kalba, užsienio kalba ir švedų gestų kalba. Buvo įvesta ir daugiau naujovių: judesio pamokos (vietoj muzikos pamokų) ir dramos meno pamokos siekiant ugdyti mokinių bendravimo įgūdžius ir kūrybinį požiūrį į problemų sprendimą. O nuo 2002 m. mokyklos ėmė naudotis bendrąja gestų ir švedų kalbos mokymo programa.
„O kaip kalbos supratimas ir sakytinė kalba?“ – dar kartą klausiu aš. Daugelis tėvų baiminasi, kad dvikalbystė ir gestų, kaip pirmosios kalbos, mokymasis pakenks visaverčiam vaiko kalbos ugdymui. Aš pati, perėjusi intensyvią kalbos abilitaciją vaikystėje, visiškai tuo neabejoju.
Orebro mieste esančios kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų garsiosios „Birgittaskolan“ mokyklos direktorė Karin Angerbi kantriai sklaido mano abejones: „Kai žmogus mokosi švedų ir prancūzų kalbos, visi tvirtina: ach, kaip puiku! Bet kai tik sužino, kad vaikas išsyk mokosi gestų ir sakytinės kalbos, kažkodėl suabejoja. Man pasakojant, kaip mes dirbame Švedijoje, užsieniečiai tiesiog sutrinka. O mūsų vaikai gerai žino, kaip veikia ši metodika, ir ji jų visiškai nebaugina“.
Kaip dvikalbystė įgyvendinama Švedijoje
Šiandien kurtieji ir neprigirdintieji plačiai vartoja gestus papildydami sakytinę kalbą. Mokykloje gestai kartais vartojami norint palengvinti medžiagos supratimą neprigirdintiems vaikams ir beveik visada – mokant kurčiuosius. Maži vaikai gestų išmoksta tuo pat metu, kaip ir kalbėti. Tai suteikia jiems lankstumo bendraujant su neprigirdinčiais, girdinčiais ir kurčiais bendraamžiais.
„Maži vaikai sugeba „persijungti“ iš vieno bendravimo būdo į kitą ir netgi dirbtinai adaptuoti savo gestus pagal pašnekovo gestų kalbos supratimo lygį“, – teigia direktorė. Mokykloje kurtieji vaikai mokosi gestų ir rašytinės švedų kalbos, neprigirdintieji taip pat mokosi gestų kalbos bei sakytinės ir rašytinės švedų kalbos. Štai kodėl palyginti geras Švedijos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų raštingumas!
„Mokydamiesi gramatikos kurtieji vaikai gali palyginti gestų ir švedų kalbas. Taip jie sužino daugiau ir apie gramatiką, ir abiejų kalbų skirtumus, – pasakoja direktorė. – Mes įsitikinę, jog norint, kad vaikai gerai išmoktų švedų kalbą, jiems būtina mokėti gestų kalbą“. Švedų gestų kalba padeda bendrauti ir palengvina mokymo procesą: padaro jį pilnavertį ir turiningą, užpildo nesupratimo spragas. Galėdami bendrauti tiek su neprigirdinčiais, tiek su kurčiaisiais, vaikai labiau pasitiki savimi. Be to, vaikai gali rinktis – jie gali pasilikti tarp neprigirdinčiųjų, tapatinti save su kurčiaisiais arba būti tarp abiejų polių“.
Net užsienio kalbos tampa įveikiamos! Kai kuriose mokyklose, tarp jų ir „Birgittaskolen“ mokykloje, be privalomos anglų kalbos, moksleiviai gali pasirinkti antrąją užsienio kalbą. Anglų kalbos mokytojas, pats neprigirdintis, papasakojo man, jog dėstydamas neprigirdintiems vaikams, juos moko sakytinės ir rašytinės anglų kalbos, aiškindamas žodžius ir sąvokas, pasitelkia gestus. Kurtiesiems moksleiviams aiškina gestų kalba, juos moko tik rašytinės anglų kalbos.
Ar švedai turi ypatingą kurčiųjų mokymo užsienio kalbų metodiką? Ne, neturi, viskas priklauso nuo mokytojo ir jo gebėjimų įtraukti kiekvieną moksleivį į mokymo procesą. Penkiolikmečiai moksleiviai sakė, kad jiems „sunkiausia mokytis anglų kalbos tarties. Todėl skaitome angliškų dainų tekstus, verčiame juos į švedų kalbą, paskui stengiamės klausytis dainų originalo kalba ir pakartoti anglišką tarimą. Tai labai padeda!“
Paprastai mokyklą baigę kurtieji ir neprigirdintieji moka kalbėti ir bendrauti gestų ir rašytine švedų kalba, be to, turi rašytinės anglų kalbos įgūdžių. Specialiosios mokyklos siūlo sakytinės kalbos mokymo programas, kurios adaptuojamos pagal individualius moksleivio poreikius, galimybes ir pageidavimus. Taip „dvikalbiai“ gali naudotis gestų, rašytine ir sakytine kalba.
Švedijoje taip pat skatinamas gestų kalbos vartojimas šeimoje. Tėvai turi teisę į 240 nemokamų valandų mokytis gestų. Be to, sutrikusios klausos vaikų giminaičiai, kaip ir girdintieji kurčių tėvų vaikai, gali lankyti nemokamus gestų kalbos kursus. Valstybė taip pat apmoka gestų kalbos vertėjų paslaugas – tai gali būti vizitas pas gydytoją, pasitarimas darbe arba mokymosi seminaras.
Švedijoje 80-90 proc. kurčių vaikų turi kochlearinius implantus. Visiems žinoma, kad šiuo atveju tėvai sutelkia savo pastangas į sakytinės kalbos ugdymą, o ne į gestų kalbą. Bet ir šiuo atveju būna įvairių situacijų, pvz., kaip bendrauti, kai į baseiną nuėjęs vaikas nusiima implantą? Nežinia, ar jis visada sugebės viską nuskaityti iš lūpų, todėl šiems vaikams irgi naudinga mokėti gestų kalbą.
Švedijoje taikoma dvikalbystė suteikia plačių galimybių visiems, kam ji skiriama: kurtiesiems vaikams, neprigirdintiems ir kochlearinių implantų naudotojams.
Mokslas – dvikalbystės pusėje
Septintajame dešimtmetyje, bent jau Švedijoje, į dvikalbystę buvo žiūrima kaip į grėsmę sutrikusios klausos vaikui. Šiandien žinoma, kad vaiko smegenys sugeba priimti ne vieną kalbą ir su jomis susitvarkyti. Dvikalbystė iš esmės teigiamai veikia pažintinę vaiko raidą. Bendraudamas keliomis kalbomis vaikas mokosi suskirstyti gaunamą informaciją į kelias kategorijas, ir šie įgūdžiai suteikia jam galimybę susidaryti skirtingus požiūrius į supantį pasaulį. Kas gi vyksta, kai neprigirdintys vaikai mokosi gestų? Ar jie nustoja kalbėti? Tyrimai rodo visiškai priešingus rezultatus: gestų kalba padeda lavinti tiek sakytinės, tiek rašytinės kalbos įgūdžius.
Švedų tyrimai parodė, kad vaikai su klausos aparatais, taip pat su kochleariniais implantais nepatiria sunkumų mokydamiesi sakytinės kalbos ir lygiagrečiai gestų kalbos. Vaikai su kochleariniais implantais, puikiai atpažįstantys sakytinę kalbą, taip pat gerai išmoksta gestų kalbą. Kad gestų kalba padeda mokytis sakytinės kalbos, patvirtina Nelfelt ir Nordkvist Palvinen tyrimai (2004). Gestų kalbos ir vizualinio suvokimo pagrindu kurčias vaikas gali formuoti savo idėjas ir sąvokas. Taip jam lengviau susieti sąvokas su išgirstais žodžiais ir atskirti vieną garsą nuo kito. Ateityje, priklausomai nuo konteksto, sutrikusios klausos vaikas gali laisvai pasirinkti, naudotis sakytine ar gestų kalba.
Viltis lygiavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime
Per dvikalbystę, skirtingai nei vien technologijomis, sutrikusios klausos asmenys gali lygiavertiškai dalyvauti įvairiose gyvenimo situacijose. Švedijoje, panašiai kaip ir daugelyje šalių, palyginti nedaug neprigirdinčiųjų studijuoja universitetuose. Dvikalbystė ir aprūpinimas šiuolaikinėmis techninės pagalbos priemonėmis galėtų padėti sėkmingai siekti aukštojo išsilavinimo.
Neprigirdintieji galėtų naudotis gestų kalbos vertėjo paslaugomis darbe, kad sumažintų nuovargį dėl nuolatinės įtampos. Kai vysta pasitarimas, tenka įtemptai klausytis naudojantis klausos aparatais, indukcinėmis kilpomis arba FM sistemomis. Mes visi žinome, kiek energijos sunaudojame skaitydami iš lūpų, stengdamiesi išgirsti, ką mums sako, dėl įtampos ir streso. Daugeliui neprigirdinčiųjų galvos skausmas ir nuovargis darbo ar mokslo dienos gale – įprastas dalykas. Gal dvikalbystė – kur kas protingesnis sprendimas nei aspirinas?
Visa ši informacija privertė mane pažvelgti į dvikalbystę visiškai kitomis akimis. To, ko mums, neprigirdintiesiems, nelabai reikėjo vaikystėje, gali labai prireikti vėlesniame amžiuje, susilpnėjus klausai. Be to, neprigirdinčiųjų skaičius pasaulyje nuolat auga, taip pat pritaikius kochlearinį implantavimą vis daugiau kurčių vaikų tampa neprigirdinčiais.
Kaip pasiekti, kad kurtieji ir neprigirdintieji veiksmingiau dalyvautų visuomenės gyvenime, kad dalyvavimas taptų ne tik prieinamas, bet ir malonus? Ar visada turime siekti, kad neprigirdintis vaikas bendrautų tik sakytine kalba, ar galime suteikti jam galimybę vystytis pilnavertiškai?
Neprigirdintieji dažnai tarsi „sėdi ant dviejų kėdžių“ – jie nei kurtieji, nei girdintieji. Jeigu mes norime gerai girdėti, ar tikrai realu siekti šio tikslo? Turint tas technines priemones, kurios prieinamos šiandien, to pasiekti kol kas neįmanoma. Užuot blaškiusis tarp dviejų kraštutinumų: „girdintis/sakytinė kalba“ arba „kurčiasis/gestų kalba“ galbūt vertėtų pasinaudoti abiem bendravimo būdais?
Karina Čiupina
Tarptautinės neprigirdinčio jaunimo federacijos IFHOHYP prezidentė
Iš rusų kalbos išvertė Joana VANAGIENĖ
Šlatiniai: "V jedinom stroju", 2009 m. Nr. 4
|
