Naujienos

„Neįgalių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas. Neįgaliųjų integracija į visuomenę ir t. t.“ Kokie dažni šie žodžiai švietimo įstaigų planuose, ataskaitose, švietimo įstaigų vadovų lūpose. O kaip jaučiasi, tie, kurie yra integruojami? Ar visada atsižvelgiama į tai, ko jie iš tiesų nori? Ar lengva tėvams nuspręsti ir pasirinkti, kur jų vaikui bus geriau – bendrojo lavinimo ar specialiojoje mokykloje ?

Klausos sutrikimų turintis vaikinas atsisakė lankyti bendrojo lavinimo mokyklą

„Pasijutau laimingas, grįžo pasitikėjimas savimi, susiradau daug draugų, atsirado noras mokytis“, - taip savo būseną apibūdino panevėžietis Sigitas Noreika, prieš metus nusprendęs iš bendrojo lavinimo mokyklos pereiti į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą.

Dabar, kai vaikino rankose - pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas, kuriame aukšti jo pasiekimų įvertinimai, jis apgailestauja, kad tokio sprendimo jo šeima nesiryžo priimti anksčiau.

Sigito mama Daiva Noreikienė pripažįsta, kad ryžtis klausos sutrikimą turintį sūnų pervesti iš bendrojo lavinimo į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą nebuvo lengva. Norą pereiti į kurčiųjų mokyklą Sigitas buvo pareiškęs jau aštuntoje klasėje, tačiau, pakalbėjusi su klasės vadove, mama puoselėjo viltį, kad sūnus įstengs baigti dešimt klasių bendrojo lavinimo mokykloje. „Tačiau praėjusių mokslo metų pradžioje vos savaitę palankęs mokyklą Sigitas ėmė skųstis, kad jam labai sunku, klasėje daug vaikų, triukšmas, jis ne viską išgirsta, nespėja sekti mokytojų aiškinimo, bendraklasiai dažnai iš jo šaiposi. Dar po kelių dienų griežtai pasakė, jog jį pervestume į kurčiųjų mokyklą, antraip jis mokyklos nebelankys,“ - pasakojo motina. Pasak jos, tada tiek mokytojai, tiek Pedagoginės ir psichologinės tarnybos specialistai bandė ją atkalbėti nuo sprendimo pervesti sūnų į kurčiųjų mokyklą. Jie siūlė pagalvoti, tikino, kad bendrojo lavinimo mokykloje gautas pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas bus vertesnis nei specialiosios mokyklos. „Tačiau man jau neberūpėjo, koks bus įrašas jo pažymėjime, matydama sunkią Sigito vidinę būseną, norėjau tik vieno - kuo greičiau jam padėti“, - sakė ponia Daiva.

Perėjęs į kurčiųjų mokyklą atsigavo morališkai

Paskambinus į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą buvo susitarta dėl susitikimo. O mokyklos direktorei Danutei Kriščiūnienei pristačius mokymo įstaigą Sigito tėvų abejonės išsisklaidė. Pasak ponios Daivos, pradėjęs mokytis kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje jos sūnus atsigavo, atsitiesė kaip asmenybė. „Sigitas keitėsi tiesiog akyse: ėmė ruošti pamokas, susirado draugų, įgijo savarankiškumo, jautėsi esąs ten, kur ir turi būti“, – džiaugėsi mama. Ji atvirai prisipažino, jog apie tai, kad gerai jaučiasi, kad mokosi ten, kur visada norėjo, sūnus su džiaugsmu pasakojo ne tik namiškiams, bet ir jos darbo kolegoms.

Sigito mama paklausta, ką galėtų patarti tėvams, auginantiems klausos sutrikimų turintį vaiką ir negalintiems apsispręsti, kokio pobūdžio mokyklą jiems pasirinkti, pasidalino savo patirtimi. Ji prisipažino, kad jų šeima labai bijojo ir nerimavo, kai leido Sigitą į pirmą klasę bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau berniukui gerai sekėsi, pradinėse klasėse jo mokymosi vidurkis buvo aukščiau klasės vidutinio lygio. Deja, nuo šeštos klasės mokymosi lygis pradėjo kristi, Sigitas nebespėjo su klase. Patirties turinti mama mano, jog gal tik iki šeštos klasės neprigirdinčiam vaikui, jei jis yra gabus ir imlus, verta mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau vėliau, jei vaikas nebepajėgia išmokti bendrojo lavinimo programos, reikėtų rinktis tik specialiąją mokyklą.

„Dabar tikrai neleisčiau, kad mano vaikas kankintųsi bandydamas pritapti ir suspėti mokytis su girdinčiais vaikais bendrojo lavinimo mokykloje. Aš nedvejodama ir be baimės rinkčiausi specialiąją mokyklą. Juk mokykloje, kurioje mokosi klausos negalią turintys vaikai, dirba tos srities specialistai, daug mažesnės klasės, daug didesnis mokytojų dėmesys, skiriamos individualios pamokos kiekvienam vaikui, mažiau įtampos, nėra tokio didelio tempo - tokioje aplinkoje vaikai gerai jaučiasi, o tai yra svarbiausia“, - tvirtino Sigito mama.

Raiški sūnaus kalba – mamos nuopelnas

Ponios Daivos teigimu, apie sūnaus negalią jų šeima sužinojo, kai berniukui buvo 2,5 metų. Didžiausią nerimą tėvams kėlė tai, kad vaikas jau būdamas dvejų metukų vis dar netarė nė vieno žodžio. Kauno klinikose atlikus reikiamus tyrimus buvo nustatyta, kad jis neprigirdi. Medikai teigė negalintys pasakyti, kokia tikroji klausos sutrikimo priežastis. Tai, anot jų, gali būti įgimta, sutrikimą galėjo sukelti ir netinkami antibiotikai.

„Gal ir gerai, kad nežinau tikrosios priežasties, nes jei žinočiau, tai visą gyvenimą krimsčiausi“,- sakė Sigito mama. Pasak jos, susitaikyti su tokia žinia buvo labai sunku, tačiau sėdėti ir verkti dėl ištikusios nelaimės nebuvo laiko, reikėjo ieškoti būdų, kaip vaiką mokyti, kaip jį prakalbinti. Iš pradžių buvo daug tikėtasi iš specialistų, tačiau jų bendravimas su vaiku nedavė rezultatų. „Gerai prisimenu savo mamos žodžius: „ Joks logopedas, jokie darželiai tau nepadės. Jei išmokysi - tai tik pati“, – pasakojo ponia Daiva ir sakė, jog dabar galinti tai tik patvirtinti.

Visos jos dienos, visi vakarai, visi savaitgaliai buvo skirti sūnui. Sigitas niekaip nenorėjo susitaikyti su tuo, kad reikia be paliovos mokytis. Jis verkdavo, stumdavo šalin mokymo priemones, Kelias, kurį teko nueiti visai šeimai, kol Sigitas ištars pirmą skiemenį, truko visą pusmetį. „Ir neįmanoma pasakyti, koks tai buvo visiems džiaugsmas, kai Sigitas ištarė pirmą skiemenį“, – prisiminė ponia Daiva. Nepamirštama ir tai, kad kiekvienas sūnaus ištartas žodis, pasakytas sakinys buvo lydimi jo graudžių ašarų ir didelės mamos kantrybės, pasiryžimo bei tvirtos nuostatos – Sigitas turi kalbėti.

Sūnui ūgtelėjus, buvo nuspręsta leisti jį į logopedinį darželį. Deja, šeimos lūkesčiai nepasiteisino. Per metus vaikas neišmoko nė vieno skiemens, jam nuo streso ėmė kuokštais slinkti plaukai, todėl vėl buvo nuspręsta sūnų mokyti namuose. „Visa šeima daug dėmesio skyrė, kad Sigitas kalbėtų, kad būtų normalioje aplinkoje“, – pasakojo ponia Daiva. Pasak jos, nuolat kalbėti ir bendrauti su sūnumi jai patarė ir specialistai Kauno klinikose, nes tik kalbant galima perduoti informaciją, kompensuoti tuos 2,5 metų, kai su vaiku nebuvo dirbama.

Kaip jau buvo minėta, nenorėdama, kad sūnus „iškristų“ iš girdinčiųjų visuomenės, šeima nusprendė Sigitą leisti į bendrojo lavinimo pradinę mokyklą. Šeima baiminosi priimdama tokį sprendimą, tačiau berniukui sekėsi gerai. Ponia Daiva pripažįsta, kad geri Sigito pasiekimai pradinėje mokykloje - tai jų abiejų sunkaus ir įtempto darbo vaisius. Visus tuos metus šeimos draugai ir bendradarbiai žinojo, kad po darbo valandų poniai Daivai negalima skambinti, trukdyti, nes visą savo laiką ji skiria sūnui. Deja, nuo šeštos klasės Sigito pažangumas ėmė prastėti. Mama jau ne visada galėjo jam pagelbėti, nes dėmesio, pagalbos kartais reikėjo ir jaunėliui sūnui Vaidui.

Buvo gaila skirtis su draugais

Paklausus Sigito, ar jo netrikdė, kai atėjęs į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą, pamatė, jog kai kurie mokiniai kalba gestų kalba, vaikinas sako neišsigandęs. Išmoko daktilę, su klasės draugais bendravo žinutėmis. „Iš pradžių truputį nustebau, stebėjau, kaip jie kalba. Mokytis gestų kalbos jam daug padėjo gestų kalbos mokytojas Vilius Glušokas, klasės draugai, ypač noriai talkino jaunesniųjų klasių mokiniai, todėl greitai pritapau ir bendraudamas išmokau daug gestų. Be to, mokykloje mokosi ne tik kurtieji, bet ir neprigirdintys. Su jais bendravau žodine kalba“,- sakė Sigitas.

Vaikinas naujus mokslo metus ketina pradėti Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, kur planuoja įgyti vidurinio ugdymo brandos atestatą. „Labai gaila buvo skirtis su klasės draugais, atrodo, tik susidraugavome ir tuoj teko atsisveikinti“, – sakė Sigitas. Ponia Daiva nuogąstavo, kad sūnų teks vieną išleisti i Vilnių: „Visi tėvai, kurių vaikai baigė dešimt klasių labai apgailestavome, kad Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje vaikai negali įgyti vidurinio išsilavinimo. Valdininkams sostinėje ir Panevėžyje, nuo kurių priklauso toks sprendimas, reikėtų pamąstyti ne tik apie tai, kiek kainuotų mokyklos plėtra, bet įvertinti ir visos šeimos emocinę būseną, kai tenka kurčią ar neprigirdintį vaiką visiškai vieną išleisti į didelį miestą“. Tačiau Sigitas mamą ramino, kad jei jam kažkas nesiseks, ko nors nežinos ar reikės pagalbos, jis visada ieškos vyresnių draugų, ugdymo centro direktorės patarimo.

Likusiems draugams Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje vaikinas linkėjo po vasaros atostogų, sugrįžus į mokyklą, labai rimtai kibti į mokslą, nes kitais metais jų laukia privalomas pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas, kuris pareikalaus daug žinių ir lems tolesnį jų pasirinkimą.

Laima LAPĖNIENĖ

Sigitas Noreika su mama pagrindinio ugdymo baigimo pažymėjimų įteikimo dieną.	Išleistuvių dieną su klasės draugais, mokytojais, tėveliais.