Naujienos

„Dabar labai noriu išgirsti gegutę. Pasiilgau to balso“, - sakė prieš keletą savaičių profesorė, habilituota daktarė Marija Eidukevičienė, kai kalbėjomės apie jos ilgą ir sunkų sugrįžimo į garsų pasaulį kelią.

Tikiuosi, kad dabar, kai skaitote šį rašinį, p. Marija jau bus išgirdusi kukuojančią gegutę. Šis pavasaris moteriai ypatingas – po penkiolikos metų pertraukos ji vėl išgirdo čiulbančių paukščių balsus su visomis jų vingrybėmis. Ir mobiliuoju telefonu ji gali bendrauti taip, kad su ja kalbantysis net neįtars, kad p. Marija turi klausos problemų.

Pagrindinis kelias - kantrybė

„Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Tik toks mūsų kelias, jeigu iš tiesų norime įveikti savo bejėgiškumą ir vėl pasijausti tvirti ir nepriklausomi. Tai didelis darbas pirmiausia su savimi“, - sako M. Eidukevičienė.
Anot jos, ligos ir nelaimės visuomet linkusios užklupti žmogų netikėtai. Ir ji kadaise net nebūtų patikėjusi, kad teks taip sunkiai atsikovoti garsus. Būdama studentė ji dainavo chore, žavėjosi muzika, kalbėjo ir klausėsi kitų visa tai priimdama kaip natūralią žmogaus gyvenimo dalį. Tačiau prieš dvidešimt ketverius metus viskas apvirto aukštyn kojomis.
„Tikrosios savo bėdų priežasties dabar net negaliu pasakyti – didžiulis nervinis stresas, operacija ar nepataikyti vaistai privedė prie to, kad tris paras ligoninėje nesupratau nė vieno man tariamo žodžio. Paskui klausa jau taip ir nebegrįžo. Prieš trylika metų įsigijau pirmąjį danišką, „Oticon“ klausos aparatą. Su „Oticon“ specialistais tuomet bendravau Kopenhagoje. Dabar jau nebereikia tiek toli važiuoti, viską randu Lietuvoje. Galiu pasakyti, kad nuėjau skaudų kelią, bet dabar jau jaučiuosi įveikusi didžiausius sunkumus “, - pasakoja p. Marija.

Apsunkina blogi žmonės ir godumas

M.Eidukevičienė nelinkusi daug pasakoti apie patirtas skriaudas, apie gerai girdinčiųjų, ypač jaunimo, reakciją, pašaipas ar netoleranciją šalia esančiam silpnesniam žmogui. Tai neišvengiama beveik kiekvieno didesnę ar mažesnę negalią turinčio žmogaus skaudi patirtis.
„Aš pakeičiau darbą. Laimė, mane priėmė kitur. Aš tada net nesugebėjau pakalbėti telefonu apie darbo sąlygas, nemiegojau visą naktį, kol apsisprendžiau, o ryte parašiau prašymą į darbą. Šito nepamiršiu visą gyvenimą. Dabar aš dirbu fantastiškoje europietiškoje aplinkoje tarp nuostabių žmonių. Žinau, kad man labai pasisekė ir dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, jog gyvenimas toks paprastas – tereikia mylėti žmones. Problemų sukelia ir gyvenimą apsunkina pikti bei godūs žmonės. Vargina kalbos tik apie pinigus, tik apie materialius dalykus. Kai mane užgriuvo ta baisi nelaimė ir sutriko klausa, teko iš naujo įvertinti pasaulį ir suvokti, kas gyvenime yra svarbiausia“, - sako moteris.

Sutikti tuos, kuriais pasitiki

Savo patirtimi p. Marija dalijasi su visais, kuriems jos reikia. Anot jos, klausos problemų turintys žmonės nelinkę guostis ir kalbėti apie tai, kaip jiems sunku. Jie tiesiog klausia, ką daryti.
„Nieko negaliu patarti tiems, kurie gimė kurti. Tačiau tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių prarado klausą, galiu pasakyti drąsiai, kad dabar jau daug kas priklauso tik nuo paties žmogaus. Technologijos dabar vystosi nepaprastai greitai, sunku žmogui susigaudyti siūlomų klausos aparatų labirintuose.
Modernus skaitmeninis klausos aparatas turi fantastiškas savybes: leidžia reguliuoti garso stiprumą, leidžia prisitaikyti prie kiekvieno pašnekovo ir aplinkos sąlygų. Tačiau kiekvienas žmogus individualus, tad ir prisitaikymo sąlygos yra individualios, jų niekas nepadiktuos, atrasti jas reikia pačiam. Dažnai būna, kad, įsigijęs modernų ir nepigų klausos aparatą žmogus labai nusivilia, nes iš karto tikisi stebuklo. Stebuklas įvyksta, bet, kad tai atsitiktų, reikia daugybės pastangų ir kantrybės. Tokiais atvejais padėti gali specialistas, tačiau tik toks, kuriuo gali visiškai pasitikėti, kuris suvokia žmogaus nelaimės lygį, yra geras, padorus, sąžiningas ir ... labai tolerantiškas.
Man iš tiesų pasisekė. Pirmiausia, kad susitikau savo pirmąją gydytoją Iną Čepelienę, paskui – kad likimas suvedė su klausos protezavimo specialistu, „Oticon“ atstovu Lietuvoje Mindaugu Jonaičiu“, - šypsosi p. Marija. Ji sako, kad klausos aparatas ir liks tik aparatas, jeigu žmogus neįdės pastangų siekdamas prie jo priprasti, perprasti ir išnaudoti visas jo galimybes. Tai vyksta pamažu ir kantriai. Ir tik tada vieną dieną ateina ta didžioji šventė, kurios taip ilgai lauki.
„Dabar turiu jau trečią klausos aparatą. Jūs nepatikėsite - kai išėjau su juo į gatvę, uždainavau! Traukiau „Kur giria žaliuoja“ ir džiaugiausi kaip vaikas. Juk anksčiau negirdėjau aukštų garsų, pasaulis buvo labai savitas, paukščių giesmės buvo ne man. Tokia buvo realybė. Užtat dabar viską atrandu iš naujo“, - sako p. Marija.
Be to, anot moters, su klausos aparatu EPOQ ir visais jo priedais ji atrodanti itin stilingai, nes jų dizainas nieko nesiskiria nuo madingų jaunimo taip mėgiamų ausinukų bei kitų aksesuarų.
„Ilgai sprendžiau, kokios spalvos – juodą ar baltą pultelį pasirinkti. Jis leidžia klausos aparatui bevieliu būdu prisijungti prie mobiliojo telefono, televizijos bei kitų sistemų. Štai kokios didžiausios dabartinės mano problemos“, - šypsosi p. Marija ir kiekvienam linki įveikti tą bejėgiškumą, kuris užklumpa kartu su negalia.

Elena KARALIENĖ

Profesorei Marijai Eidukevičienei modernus klausos aparatas padėjo išspręsti daugybę problemų, tačiau tam reikėjo didelės kantrybės.	Klausos aparatas EPOQ.