Naujienos

Balandžio 15 d. Joniškio rajono Skastgirio bibliotekoje vyko skulptorės ir tapytojos Valerijos Dauginienės darbų paroda.

Žinoma kurčiųjų bendruomenei liaudies menininkė tvirtina, kad ši paroda - jos dovana skaistgiriečiams, kurie, per šešiasdešimt čia nugyventų metų, visada jai buvo dėmesingi ir supratingi.

Kai prieš daugiau kaip du metus, rinkdama „Akiračio“ straipsniui medžiagą, menininkės užklausiau apie kūrybinius ateities sumanymus, solidaus amžiaus moteris neslėpė nuostabos: „Argi dar? Vis dar ateičiai?“

Iš tiesų, jos gyvenimo kūrybinis derlius ir tuomet buvo gausus. Tada Valerija tikino, kad beskubantis laikas negailestingai skaičiuoja metus, o darbingumas mažėja. Tačiau akivaizdu, ir paskutiniai metai buvo ypatingi.

Skaistgirio bibliotekoje, parodos atidarymo dieną, rinkosi skaistgiriečiai, artimieji ir kiti jos talento gerbėjai. Šiltų žodžių, žiedų apsuptyje, su plačiais komentarais buvo apžiūrėti dviejų pastarųjų metų trisdešimt aštuoni menininkės tapybos darbai. Sužinojau, kad buvo siūlymų parodą suruošti ir kitur, bet kukli menininkė atsisakė, tvirtindama, kad nenorinti vargo ir populiarinimo.

Panašiai, kaip ir ankstesnėje jos kūryboje, dalis paveikslų nutapyta impulsyviom jausminėm temom, daug įsimintinų peizažų. Savo gražiausiais gyvenimo metais, po ligos pamažu praradusi klausą, perėjusi daug sielvarto etapų, savo painius, skaudžius išgyvenimus ji sugebėjo profesionaliai perkelti į kūrybą. Menas lyg žaibolaidis saugojo ją nuo pavojingų emocijų.

Ir paskutiniai darbai žavi išskirtine linija, muzikalumu, gausu simbolinių temų. Daug širdies šilumos įdėta kuriant peizažus: veidrodiniai upelių vingiai, dygiom viršūnėm parėmusios dangų eglės, pasakiško grožio rudens ir žiemos peizažai plaukia vis kitom spalvom.

Reiktų priminti, kad V. Dauginienės, panašiai kaip poeto Pauliaus Širvio kūrybą, „pasisavino“ liaudis, nes ilgą laiką menininkė savo darbų net inicialais nežymėjo. Parodos laikotarpyje vyko įdomus susitikimas su šiauliškiu Kaziu Alminu, kuris tik dabar sužinojo, kad jo poezijos knyga iliustruota V. Dauginienės piešiniais. Autorę, pagal išskirtinį meninį braižą, atsekė Joniškio poetas Jonas Ivanauskas. K. Alminas jam patikusius menininkės piešinius radęs prieš 40 m. pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą Paberžėje. Jais susižavėjęs, tuomet nusifotografavo. Neseniai vyko džiugi ir jaudinanti trijų kūrėjų akistata, jie apsikeitė knygomis ir paveikslais.

Po parodos uždarymo, vykusio gegužės mėnesyje, beveik visus darbus V. Dauginienė išdalijo skaistgiriečiams. Tie, kas jautėsi nepatogiai po tokio dosnumo, galėjo susimokėti nebent už tapybai reikalingus reikmenis. Mums bendraujant, menininkė visada pabrėžia, jog kūrybinio darbo nesureikšmina, ji tiesiog tvirtina, kad sugeba tapyti, kurti skulptūras iš gipso, cemento, o kiti moka kitą darbą. „Viskas, ką pasiekiau, gauta tik iš Dievo rankų. Viena nieko nepadaryčiau“, - tvirtina ji.

Nemažai savo kūrybos darbų V. Dauginienė yra padovanojusi ir VšĮ Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centrui.

„Mama laiminga, kad savo darbais galėjo pradžiuginti savus žmones“, - sakė dabar menininkę globojanti dukra Birutė.

Kiek nedaug yra tokių žmonių. Ir kaip reikia mums jų šioje žemėje.

Aldona Gema Stankevičienė - Macionytė

Skulptorės ir tapytojos Valerijos Dauginienės darbų paroda -  tai jos dovana skaistgiriečiams.