Naujienos

Per patį žydėjimą po visą Lietuvą paprastai pasklinda sparnuotojo žodžio šventė – „Poezijos pavasaris“. Senos ir geros tradicijos laikosi ir kurtieji literatai. Juos gegužės 24 d. į šventę sukvietė poetė, Panevėžio kurčiųjų reabilitacinio centro direktorė Alina Juciuvienė. Už globą ir svetingumą visi literatai nuoširdžiai dėkoja panevėžiečiams.

Dažnam toks renginys – gera proga susitikti su to paties likimo žmonėmis, aptarti ne tik literatūrinio žodžio aktualijas. Maloni staigmena – sulaukti svečių. Savo dalyvavimu literatus pagerbė Panevėžio neprigirdinčiųjų mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Danutė Motuzienė, savo kūrybą skaitė ir trumpai komentavo panevėžietis literatas – fotomenininkas Julius Vaupšas. Kūrybos stiliumi ir brandumu visus džiugino šventės debiutantė Nijolė Valečkienė. Renginyje dalyvavo molėtiškis S. Karanauskas, kauniečiai R. Diečkuvienė, L.Abarius, P. ir L. Levickai, A. Bieliūnienė, L. Paršelienė, A. Stankevičienė, iš Šiaulių – A. Kugrėnas, iš Upninkų – M. Kručas.

Sutiktuvės

Panevėžyje saulės spinduliais vėrėsi geltonųjų tulpių taurės, dangaus mėlynės kilimą žemei klojo neužmirštuolės, dar svaigino alyvos, visomis deivės Laimos spalvomis mirgėjo mokančios ir šalnas pakelti našlaitės... Įveikę kelionių nepatogumus, tokio šalto tądien vėjo gūsius, poetai buvo linksmi ir žvalūs, nes organizatoriai iškart visus apgaubė dėmesiu ir šiluma. Trumpai pasakius – visa aplinka bylojo, kad buvom laukiami: pavasario spalvų tonais scenoj švietė ir keitėsi didžiulis ekranas, sveikinantis svečius, stalą puošė pakalnučių perlai, sumerkti būtent tik joms deramose vazelėse.... Plasnojo visiems dovanoti panevėžietės Dalios Jurevičienės siuvinėti paukščiai...

Šventės eiga

Tradiciškai šventės pradžioje buvo prisiminti į amžinybę išėję poetai ir pagerbti tylos minute.
Renginį pradėjo Aukštaitijos krašto patriarchas, Šaltinių žemės tautodailininkas, poetas S. Karanauskas. Gražų jubiliejų atšventęs kūrėjas visada nekalbus. Bet visus lenkia kūrybos branda ir gausa. Jo naujausios knygos „Kalavijas ir žagrė“ rankraštis dar spaustuvėje. Ar nebus ši etniniais motyvais supinta poema artimiausia lietuviškam epui?... /Ant Baltų medžio/ siekusio dangų/Slavų-germanų/Vijokliai rangos/. Liko viršūnėj/ Prie saulės tako/ Latvių-lietuvių/ Dvi žalios šakos.../ Liko paliūdyt/ Žilą senovę/ Kuri Stelmužės/ Ąžuolu stovi/.
Visą popietę skambėjo į gestų kalbą verčiamos eilės, amžinai, niekada nesenstančios temos: gyvenimo prasmė, gamtos grožis, kančia tyloje, meilė, viltis ir neviltis – liejosi iš poetų lūpų.
Skaitymus keitė Panevėžio saviveiklininkų pasirodymai scenoje. Buvo daug jausmo spalvų, šviesos, darnaus judesio grožio, nepakartojamų ir žodžiais nenusakomų akimirkų. „Jaudinanti atmosfera“ – taip bendrą šventės aurą apibūdino poetai.

Aktualios problemos, atviras nerimas įaustas į N. Valečkienės eiles /Tėviškėj mano/ Tyliai rauda/ Įsibridę upėn ajerai/ Išėjau / Negrįžtu/ Širdį skauda/ Kad jau padaryta negerai...../
Nuo jaunystės ištikimas poezijai P. Levickas kalba be užuolankų: /Kai tylos per daug/ Nevalia tylėti/ Nors ir žodžių trūksta/ Laikas prakalbėti/.

Svečio komentarai

Paprašiau trumpai pakomentuoti kurčiųjų kūrybą gerbiamąjį Julių Vaupšą:
„Rašančiųjų kūryboje įžvelgiu daug išminties. Gražios išminties ir nuoširdaus jausmo. Girdėjimo.... Širdimi girdėjimo. Vidinė klausa yra sąlyga, prielaida poetinei kūrybai. Tai ir tampa pastanga išlaisvinti dvasią, įlieti gyvybę į eiles...
Visus kūrėjus sieja vidinė klausa ir budėjimas (nepaisant įgyto ar įgimto defekto). Kad žmogus rašytų, jis privalo kažko neturėti... Mūsų gyvenime pilname chaotiškų triukšmų ir banalių šnekų tyla tampa vertybe. Tegu šių žmonių atžvilgiu tyla kaip našta – priverstinė, bet kartu ši tyla budėjimo privilegija. Galbūt ne tik galia išreikšti asmeninę skriaudą, bet ir burtis bendražmogiška dvasios gaida į bendrą poetinio cecho chorą“, – atidžiai išklausęs eiles teigė menininkas.

Einamieji reikalai

Šventei einant į pabaigą aptarta organizacinės problemos, ateities perspektyvos, įsiklausant į kiekvieno atskirai nuomonę.
Pirmas klausimas turėtų būti naujų narių paieška. Daug nesižvalgant paprasta teigti, kad būrelio narių dauguma – vienos kartos atstovai (70-80 metų). Galima tik spėlioti: jaunų neieškota ar nemokėta išsaugoti surastų? Tarp svaresnių pasiūlymų – prašyti pagalbos miestų ir rajono kurčiųjų centrų bei neprigirdinčiųjų mokyklų surandant kūrybingus žmones.
Iškeltas ir kitas svarbus klausimas: kam atstovauja Lietuvos kurčiųjų literatų būrelis, jei jis paliktas posūnio vietoje? Nes kelionių ir švenčių išlaidos jau seniai gula ant poetų pečių. Be suruoštų rudens ir pavasario poezijos švenčių, kurčiųjų reabilitacijos centruose literatai kviečiami į visus Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) renginius: naujų knygų pristatymus, jubiliejus, tradicines rudens ir pavasario poezijos šventes. Literatai įsitikinę, kad taip garsinama kurčiųjų organizacija. Kas gali paneigti, kad tai ne viena iš įtaigiausių priemonių pristatyti visavertį kurčią žmogų visuomenei, kas gali paneigti, kad tai ne tikroji integracija į visuomenę?!
Kurčiųjų poetų eilės nuolat nuo 2001 metų spausdinamos visuose LNRS almanachuose „Ten sidabro vingy....“. Apie S. Karanausko kūrybą plačiai rašė Aukštaitijos krašto spauda: „Anykšta“, „Utenis“, taip pat „Kauno diena“ ir „Ūkininko patarėjas“.
Jonavos rajone, Upninkuose gyvenančiam M. Kručiui šių metų vasario mėnesį rajono laikraštis „Naujienos“ suteikė kaimo šviesuolio vardą. Jis ne tik savo lėšomis išleido poezijos knygelę, pats subūrė neįgaliųjų satyros – humoro grupę „Rykštė“, kūrė jai scenarijus, pats pasigamino kankles ir sėkmingai pasirodo renginiuose.
O mūsų šaunuolė vilnietė Nijolė Zdanienė suruošė autorinius savos poezijos vakarus. B. Jonušo muzikos mokykloje, Elektrėnų meno mokykloje, Kauno J. Gruodžio konservatorijoje mokinius, būsimus menininkus ir muzikantus pavergė optimizmu trykštančios jos eilės, savitas žvilgsnis į realybę, nepalaužiamos dvasios stiprybė.

Literatai neturi vilčių apie kūrybines išvykas svetur. Gal saviveiklininkai nusipelno?.. Nevalia ignoruoti tų, kuriems sportas ir šokio judesys - dėmesio centras. Bet... klausimas diskutuotinas! Garsiausi pasaulio intelektualai neabejoja, kad poezija yra tobula prevencija nuo nieko meniška neturinčių tekstų estradoje ir kituose panašiuose „menuose“.
Panašūs dalykai nesuvokiami ir dėl nenorėjimo suprasti. Dėl skubėjimo... Sustokime bent žydinčiais pavasariais. Bent pakelėje, kur aukso ežerais tyvuliuoja pienės, o kamanės draugauja su vėjais ir dovanoja kiekvienam praeiviui įstabiausių melodijų pynes... Akimis ir širdimi girdimas... Sustokime...


Aldona STANKEVIČIENĖ


Šventės akcentai PKRC informantės N. Valečkienės žvilgsniu

Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro salė pražydo kvapnių pakalnučių žiedais, ekrane mainėsi pavasariniai žiedai ir sveikinimai poetams. Šventės šeimininkė – centro direktorė Alina Juciuvienė uždegė žvakes – kaip simbolinį tiltą tarp esančių ir išėjusių, ir pakvietė visus tylos minute pagerbti Anapilin išėjusius kurčiuosius poetus.
Tartum padrąsindama Alina pirmoji perskaitė savo eilėraštį „Nesakykit“. Tai skaudus, bet stiprus, sieloje subrandintas kūrinys, kviečiantis įžvelgti, kad kurčias žmogus girdi „širdimi, visa esybe“...
Žodis buvo perduotas mūsų žemietei – gimusiai, augusiai Panevėžyje ir giliai širdies šaknis čia suleidusiai Leonardai Paršelienei. Neseniai Anapilin palydėjusi savo labai mylėtą vyrą, Leonarda visas savo eiles dabar skiria Jam, Vieninteliam... Tai skaudžios vienatvės, išsiskyrimo, skausmo ir šviesių prisiminimų kupinos eilės...
Kad kurčiųjų kūryba yra įvairiapusė, įrodė skaitomų kūrinių temos. Neseniai 80-metį atšventęs poetas, tautodailininkas iš Molėtų Stasys Karanauskas savo eiliuotu žodžiu visus perkėlė į žilą senovę. Skaitydamas ištrauką iš savo naujausios knygos „Kalavijas ir žagrė“, jis pats labai priminė baltą nuo metų naštos senovės dainių...
Pavasarinių jausmų audra, gamtos grožio įvairovė atsispindėjo A. Stankevičienės eilėse. „Paglostyt rankomis žvaigždelę, praskristi tolima erdve“ kvietė Leonardas Abarius, kaip visada humoristine gaidele skambėjo Algirdo Kugrėno iš Šiaulių eilės... Moteriškai švelniai ir jautriai žiūrėti į gyvenimą ir žmogų kvietė kaunietė Rita Diečkuvienė, o iš ciklo „Vasaros diena kaime“ „Rytą“ žodžiais nutapęs upninkietis Mykolas Kručas meniškai parodė, kad net įprasti žmogaus darbai ir jo santykis su gamta bei aplinka gali būti labai gražūs. Kauniečio Petro Levicko eilės „Gimtoji motinos kalba“, „Mamai“ sujaudino švariu ir graudžiu motinos meilės ir ilgesio jausmu...
Poetų skaitomos eilės buvo keičiamos Panevėžio saviveiklininkų atliekamais numeriais. Panevėžiečiai labai ruošėsi svečių apsilankymui ir parengė linksmą bei įdomią programą: širdis virpino imituojamos dainos, akis džiugino šokiai, sielą linksmino šaunieji klounai...
Prie draugiško vaišių stalo poetai aptarė ir kasdieniškas gyvenimo problemas. Juk knygos leidžiamos tik už pačių poetų lėšas, norint susitikti net ir didžiausiose poezijos šventėse, kelionių išlaidos irgi ant savų pečių... Kurčiųjų poezija nėra vien tik „savo kiemo literatūra“: poetai kviečiami į Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos renginius, garsina savo kūryba kurčiųjų organizaciją. Tai kodėl kurtieji literatai yra pamirštami, kai ruošiami darbų projektai? Saviveiklai, sportui lėšų atsiranda, o literatams?
Norėtųsi matyti daugiau jaunų veidų, gal mokytojai atrastų rašančio jaunimo ar paskatintų rašyti – juk jaunimas turi savo nuomonę, mato ir jaučia taip pat aštriai ir jautriai, tik gal reikėtų postūmio kūrybai, platesnio masiškesnio kūrybos pristatymo ir parodymo? Gal atsigautų eilių skaitymas gestų kalba?
Skirstėmės nenoromis – atrodo, laikas pralėkė sekundėmis, dar norėjosi pabūti kartu, pabendrauti... Linkėjome vieni kitiems negęstančios kūrybinės ugnies, žodžių lengvumo, minties aštrumo...

„Poezijos pavasario 2008“ dalyviai.	Eiles skaito buvusi paneviežietė Leonarda Paršelienė. Neseniai Anapilin palydėjusi savo labai mylėtą vyrą, Leonarda eiles dabar skiria Jam, Vieninteliam...