Naujienos

Kiekvieniems Draugijos gyvavimo metams atminti - po minutę kurčiųjų saviveiklos

Atsiliepimai

“Puikus pasirodymas. Nesitikėjome, kad kurtieji taip sugeba.” “Ne gėda svečiams tokį spektaklį rodyti ir patiems malonu pasižiūrėti,-” štai tokių ir dar daugybės kitokių pagyrų žodžių susilaukė Draugijos 70-mečio garbei parengta jungtinė Vilniaus, Kauno ir Panevėžio saviveiklininkų programa tiek iš girdinčiųjų, tiek iš kurčiųjų šventės dalyvių. Malonu, kad dviejų „pasaulių“ atstovai priėjo tos pačios išvados. Bent jų dauguma. Neslėpsiu, buvo ir priešingų vertinimų. Štai vienas valdžios atstovas klausė - “Kam tokių renginių iš viso reikia?” Turėjo klausimų ir vienas kitas Draugijos narys. Pvz., kaip siejasi pagoniška spektaklio tema su kurčiųjų švente ir sukaktimi? Ir kodėl spektaklio dainos buvo imituojamos kalkine gestų kalba?

Vienuose namuose ne ankšta, bet poreikiai skirtingi

Ką gi, belieka konstatuoti, kad kurčiųjų, apkurtusiųjų ir neprigirdinčiųjų poreikiai iš tiesų nė negali sutapti, tačiau visuomet derinami, nes visos trys skirtingų poreikių grupės turi vienus bendrus namus – Lietuvos kurčiųjų draugiją. Kiekvienu tokiu atveju nelengva organizatoriams. Viena vertus, prisikviesta garbių svečių, kurių dauguma girdintieji. Norisi, kad kurčiųjų kultūros reiškiniai jiems būtų suprantami ir priimtini, kad vėliau juos remtų ir palaikytų. Kita vertus, neprigirdinčiųjų ir apkurtusiųjų balsas iki šiol už kurčiųjų stipresnis. Tad kas patinka ryžtingiau savo poreikius ginantiems, tų nuomonės daugiau ir paisoma. Bet tuomet „tikri“ kurtieji klausia – tai kada bus švenčiama jų šventė? Nereikėtų ignoruoti ir to, kad saviveiklininkai – tie patys “tikri” kurtieji. Ir jiems labai patinka realizuoti scenoje girdinčių būrelių vadovų sumanymus.

Ne kritika, bet bandymas atkreipti dėmesį

Manau, skirtingų klausos sutrikimus turinčių grupių poreikiai taps ne vienos artimiausio dešimtmečio diskusijos tema. Subrendome kalbėti apie egzistuojančius skirtumus pačios kurčiųjų bendruomenės viduje. Ateis laikas ir ieškoti sprendimų. Na, o žurnalisto pareiga – paviešinti visokias nuomones, laiku atkreipti dėmesį į bręstančius reiškinius. Ir vis dėlto išskirti daugiausia balsų surinkusį vertinimą, kuris šįkart buvo “labai gerai” ir kurį palaiko ir pati šių eilučių autorė.

Menininkų tandemo vaisius

Kalbėsime apie naujausią 70 minučių trukmės J. Mažeikienės sceninį darbą “Gyvasties prisilietimas”.

Vilniaus bendruomenė jau turbūt pastebėjo, kad dviem stiprioms asmenybėms nelengva tilpti po vienu stogu. Tarp šokių būrelio “Tyla” vadovo Manto Svirskio ir “Mimikos” teatro režisierės Janinos Mažeikienės visuomet vyksta nesąmoningos, bet neišvengiamos varžytuvės. Abu kūrėjai nestokoja kūrybinio polėkio ir abu puikiai scenoje realizuoja savo sumanymus. Profesinės ambicijos natūralu ir sveika. Bet dar maloniau, kad būrelių vadovai šįkart sujungė savo kūrybines galias ir pasiekė visiškai naują kokybę. Vadinasi, jie stiprūs po vieną ir dar pajėgesni kartu. Dar daugiau. Šįkart J. Mažeikienės kūrybiniam mostui pakluso ir Kauno bei Panevėžio saviveiklininkai ir jų būrelių vadovai.

Repeticijos telefonu

Kai kas net išsižadėjo savo stiliaus vardan spektaklio idėjos. Pvz., ir vėl M. Svirskys. Jo “arkliukas” – šiuolaikiniai šokiai. O jo vadovaujama grupė atliko, sąlyginai sakykim, liaudies arba senovės, kaip šiandienos žmogus įsivaizduoja juos, šokius. Žinoma, tai buvo improvizacija – juk niekas tiksliai nežino, kaip turėtų atrodyti pagoniški šokiai. Panevėžio šokių būrelio vadovė G. Sipavičienė, beje, taip ir sakė: “Nežinojom, ar taisyti merginų laikyseną, ar orientuotis į gruboką, šlifavimo mažai palytėtą judesį ir šokio figūras, kokie senovėje, mūsų manymu, turėjo būti. Vadovavomės autorės scenarijumi, klausėmės jos perduotų muzikos įrašų, konsultavomės ir pasirinkome, kaip atrodė, bus natūraliau ir įtikinamiau. Net nuostabu, kad “pataikėme”. Įdomu, kad J. Mažeikienė pasekė kitos lietuvių kilmės režisierės D. Ibelhauptaitės pėdom ir repeticijas rengė…telefonu. Sunku patikėti, bet trijų miestų saviveiklininkai teturėjo vieną bendrą akivaizdinę repeticiją tą pačią pasirodymo dieną.

Siužetas – “pagoniškas”

Dažnai akcentuojama, kad lietuviai yra paskutiniai pagonys Europoje. Tačiau paklausti apie tuo metu egzistavusius papročius ir garbintus dievus, dauguma tėvynainių nieko rišlaus papasakoti apie senojo tikėjimo Lietuvą taip ir nesugeba. Pasak J. Mažeikienės, jai taip pat buvo nelengva “sulipdyti” vientisą kūrinį iš literatūroje rąstų negausių pagonybę “menančių” mitų, legendų ir pasakojimų. Praleidusi ne vieną vakarą sklaidydama knygas bei naršydama po internetą režisierė parašė siužetą apie visatos gimimą iš chaoso ir pirmųjų pasaulio žmonių – Indrajos (mergina) ir Menuvos (vaikinas) atsiradimo žemėje istoriją. Juos į žemę atrideno Laima – mitinė būtybė, likimo deivė – akmenyje. Čia porą pasitiko senasis žynys Krivulis, pašventino atėjimą ir sutuokė. Ir pora pradėjo gyvenimą, artimą mūsų laikų žmonėms, - kupiną aistrų, pavojų ir išbandymų. Vyksta vyro vilionės, nepasidalijama teritorija ir turtu (karas) ir net ginčijamasi dėl kūdikio priklausomybės. Tiesa, priešingai mūsų erai, ten teisingumą atstatyti padeda ne įstatymo sargai, bet į žmonių gyvenimą nuolat įsikišantys dievai. Stichijos, laumės, dievai spektakliui suteikia šarmo, įsupa spektaklio įvykius į nerealumo skraistę.

Apie temą, formą, turinį ir tempą

Tai sceninis darbas, gausus simbolių, detalių, veikėjų ir įvykių. Ypač įsimintini žmonių gimimo, aukuro kūrenimo, vyrų ruošimosi į karą, vaidilučių šokio dievams ir daugelis kitų epizodų. Čia nėra vietos moralui, didaktikai. Pačios režisierės žodžiais tariant, ji siekė scenos kalba papasakoti apie nenutrūkstamą gyvybės virsmą, amžiną kūrybos ir paslapties buvimą žmoguje ir gamtoje. Spektaklis nesietinas su pagonybės kaip religijos garbinimu. Tematika - tai tarsi indas, forma, kurioje skleidžiasi turinys - autorės kūrybiniai sumanymai ir idėjos. Girdintieji taip pat gyrė tinkamai parinktą muzikinį foną, gerai įsiliejusį į kūrinio visumą. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliko režisierės favoritai R.Šarkauskaitė ir A. Voroneckis (pirmieji žmonės) bei neprilygstamieji N. Skiba (Žynys) bei N. Karmazienė (deivė Laima).

Dar vienas “veikėjas” - kūrinio ritmas ir tempas. Žiūrovą pagauna neskubi pirmapradė spektaklio tėkmė ir išneša už šiandienos ribų. Iš tiesų patenki į kitą laiką, kitą realybę, į kažkur, ko nesąmoningai ilgisi genuose tūnanti atmintis.

Kostiumai ir dekoracijos – be priekaištų

Labai gražios (beje, ir sudėtingos) šio spektaklio dekoracijos, sceniniai kostiumai ir atributai. Pasak vienos pašnekovės, “iš arti rūbeliai lyg ir nieko ypatingo, tačiau iš salės žiūrint atrodo įspūdingai“. Sumaniai “sulipdytas” akmuo, iš kurio išsirita pirmieji žmonės, įsimenanti medinė saulė, baltas medis juodame fone, vandens, ugnies, kitų stichijų vaizdavimas. Iš tiesų galinga J. Mažeikienės vaizduotė. Vadovaudamiesi jos nurodymais visas būrys pagalbininkų triūsė mažiausiai mėnesį: siuvo, karpė, lipdė, lankstė, rišo, kalė. Duodama interviu už pagalbą realizuojant idėjas režisierė prašė padėkoti visam būriui talkininkų: ypač Panevėžio kurčiųjų teatro „Akimirka“ kostiumų dailininkei ir siuvėjai V. Motuzevičiūtei, vilnietei siuvėjai G. Žavoronok, daugeliui Respublikinio ir Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centrų darbuotojų. Žiūrovai ypač gerai įvertino scenografo, režisierės sūnaus N. Petrausko darbą.

Kūrė su meile

Na, ir didžiausia sėkmė – tai kūrinio vientisumas, stiliaus vienovė, nors scenoje vaidino, šoko ir dainas imitavo, žinia, trijų miestų saviveiklininkai. M. Svirskys spėliojo, kad kurtiesiems turbūt labiau būtų patikę klounada ir šmaikštūs etiudai. Turiu pasakyti, kad po šventinio renginio dauguma apklaustųjų savo balsus atidavė už tai, ką matė – solidžią, smulkiais gabalėliais neišsisėjusią vakaro programą. Tad Mantą būtų galima nuraminti ir taip: kurtiesiems patinka viskas, kas kuriama su ugnele ir iš širdies.


Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Praleidusi ne vieną vakarą sklaidydama knygas bei naršydama po internetą režisierė Janina Mažeikienė parašė siužetą apie visatos gimimą iš chaoso ir pirmųjų pasaulio žmonių – Indrajos (mergina) ir Menuvos (vaikinas) atsiradimo žemėje istoriją. Juos į žemę atrideno Laima – mitinė būtybė, likimo deivė – akmenyje.
Porą pasitiko senasis žynys Krivulis, pašventino atėjimą ir sutuokė. Ir pora pradėjo gyvenimą, artimą mūsų laikų žmonėms, - kupiną aistrų, pavojų ir išbandymų.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliko režisierės favoritai R.Šarkauskaitė ir A. Voroneckis (pirmieji žmonės) bei neprilygstamieji N. Skiba (Žynys) bei N. Karmazienė (deivė Laima).
	Spektaklis gausus simbolių, detalių, veikėjų ir įvykių. Ypač įsimintini žmonių gimimo, aukuro kūrenimo, vyrų ruošimosi į karą, vaidilučių šokio dievams ir daugelis kitų epizodų.  Pačios režisierės žodžiais tariant, ji siekė scenos kalba papasakoti apie nenutrūkstamą gyvybės virsmą, amžiną kūrybos ir paslapties buvimą žmoguje ir gamtoje. Spektaklis nesietinas su pagonybės kaip religijos garbinimu. Labai gražios šio spektaklio dekoracijos, sceniniai kostiumai ir atributai. Sumaniai “sulipdytas” akmuo, iš kurio išsirita pirmieji žmonės, įsimenanti medinė saulė, baltas medis juodame fone, vandens, ugnies, kitų stichijų vaizdavimas. Iš tiesų galinga režisierės J. Mažeikienės (bendroje nuotr. pirma iš dešinės) vaizduotė.