|
 |
| LKD veteranė Leonarda Žagaitė - Paršelienė |
Tokia buvo pradžia
Gyvenimas – vaikystė, jaunystė, brandžios dienos prabėgo lyg akimirka. Jis buvo gražus, kupinas polėkio, svajonių, veiklumo, noro viską žinoti, visur dalyvauti, atrasti neatrasta ir vis ieškoti, ieškoti...
Apie kurčiųjų sąjungą, suaugusius kurčiuosius pirmą kartą sužinojau būdama 9-metė mergaitė. Tuo metu Kurčiųjų instituto (1939 m. taip vadinosi Kauno kurčiųjų mokykla) vedėjas Jonas Vajėga organizavo moksleivių susitikimą su mieste gyvenančiais kurčiųjų sąjungos nariais. Vėliau, kai mokiausi vyresnėse klasėse, per istorijos pamokas direktorius užsimindavo, kad yra Kurčiųjų draugija, bet plačiau nepasakojo. Gal žinojo, kad egzistavo formaliai.
1949 m. baigiant Kauno kurčiųjų mokyklą, mes mėgome pakalbėti, kuo būsime, ką dirbsime. Daugelis galvojo apie siuvėjo, staliaus, batsiuvio amatą. O aš mokykloje direktoriaus J.Vajėgos išmokyta spausdinti rašomąja mašinėle (redagavau ir spausdinau mokyklos sienlaikraštį) galvojau būti sekretore–mašininke, tik neįsivaizdavau, kur dirbsiu.
Žurnalistų pagalba kurtiesiems
Užbaigusi Kauno kurčiųjų mokyklą, rudenį išvažiavau mokytis į Vilniaus suaugusių kurčiųjų amatų mokyklą siuvimo amato. Čia jau antruosius mokslo metus mokėsi Kauno mokslo draugas Kazys Petronis – vienas iš labiausiai išsilavinusių kurčiųjų. Jis papasakojo, kad prie Socialinio aprūpinimo ministerijos įkurta Kurčiųjų sąjunga, bet jokios veiklos nevykdo. Todėl grupė kurčiųjų moksleivių laikraščiui „Tiesa“ parašė straipsnį: „Kodėl užmiršta kurčių – nebylių sąjunga?“ Straipsnyje kurtieji kritikavo sąjungos pirmininką I.Taraseikį už nenorą ir nesugebėjimą bendrauti, neveiklumą. Deja, ir po viešos kritikos niekas nepasikeitė.
K.Petronis, remiamas mokyklos direktoriaus, paprašė manęs, kad nueičiau į ministeriją ir paraginčiau komisaro pavaduotoją spręsti mūsų reikalų. Nuėjau viena. Pokalbio metu paklausiau, kada galėsime sušaukti visuotinį kurčiųjų susirinkimą, kada bus tvarkoma kurčiųjų sąjungos narių įskaita ir bilietai. Valdininkas buvo nepatenkintas, pabarė, kad vaikštau pamokų metu, ir sakė, kad tokius kaip aš reikia šalinti iš mokyklos.
Tada kartu su K.Petroniu nuėjome į laikraščio „Tiesa“ redakciją ir viską papasakojome. Pati redakcija parašė kritinį straipsnį apie SAM neveiklumą. Po spaudoje pasirodžiusios kritikos pamažu prasidėjo kurčiųjų ilgai laukti pokyčiai. 1950 m. sausio 29 d. įvyko visuotinis susirinkimas, sąjunga pakeitė pavadinimą – tapo Kurčiųjų draugija. Atviru balsavimu visuomeniniais pagrindais pirmininku išrinktas Kazys Petronis, pavaduotoju Michailas Varaksovas, sekretore Leonarda Žagaitė – Paršelienė.
Į susirinkimus – net pėstute
Mokyklos direktorius man kaip sekretorei patikėjo savo kabineto raktus. Ištisus vakarus po pamokų rašiau nario bilietus, tvarkiau įskaitos korteles, sąrašus ir kt. statistinius duomenis.
1950 m. lapkričio mėn. LKD centro valdybos pirmininkas N.Čaikauskas pasiūlė man naujas pareigas, pradėjau dirbti Vilniaus srities valdybos pirmininke. Reikėjo suburti mieste ir Vilniaus srityje gyvenančius kurčiuosius, bendrauti su rajonų socialinio aprūpinimo skyrių vedėjais. Tais laikais susisiekimas visur buvo blogas, dažnai keletą kilometrų į susirinkimus pėsčiomis tekdavo eiti per lietų, šlapdribą ir žiemos šalčius.
Kartu reikėjo budinti kurčiųjų kultūrinę savimonę. Klubo vedėjo etato nebuvo, todėl teko pačiai organizuoti meno saviveiklą, organizuoti paskaitas, jaunimo laisvalaikį.
Vėliau buvo gautas klubo vedėjos etatas ir šias pareigas pasiūliau Genovaitei Masiulytei –Bagačiūnienei.
Draugija man labai brangi
Tolimesnė draugijos veikla aprašyta knygelėje „Lietuvos kurčiųjų judėjimas (leidykla „Jandrija“, 1998m.,Vilnius).
Baigdama rašyti savo prisiminimus, norėčiau pasakyti, kad organizacija stipri, gyvybinga tik tada, kai visi veiklūs, kūrybingi, reiklūs sau ir kitiems. Šiais laikais skamba nauji terminai: „programos“, „projektai“, „užimtumo centrai“, „paslaugos“ ir kt. Tokių darbų dirbome ir anais laikais, tik šis darbas nebuvo vadinamas paslaugomis, o rūpinimusi bendruomenės nariais. Dabar turime geras patalpas, vertėjų centrus, kultūros namus, sporto klubus. Pasikeitė kurčiųjų socialinis statusas, vyksta sporto ir meno tarptautiniai renginiai, kurtieji studijuoja universitetuose.
Minėdami draugijos 70-metį būkime laimingi, daug dirbkime, vieni kitiems padėkime ir stiprinkime savo bendruomenę.
LKD veteranė Leonarda ŽAGAITĖ - PARŠELIENĖ
Redakcijos pastaba
Leonarda ŽAGAITĖ - PARŠELIENĖ 1999 metais prezidento V.Adamkaus buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Gedimino ordino medaliu.
 |
| Sofija Songailaitė-Armonavičienė |
Pirmieji draugijos nario bilietai
Besimokydama Vilniaus kurčiųjų amatų mokykloje sužinojau, kad Lietuvoje yra įkurta Kurčiųjų ir nebylių draugija. Kadangi tuo metu draugija jokios veiklos nevykdė, prisidėjau prie mokyklos aktyvo pastangų atnaujinti jos darbą.
1950 metais, dideliam mūsų džiaugsmui, gavome pirmuosius L. Žagaitės (L.Žagaitė-Paršelienė, – red. past.) išrašytus Lietuvos kurčiųjų ir nebylių draugijos nario bilietus.
Nuo tada visas mūsų gyvenimas buvo susietas su Kurčiųjų draugija. Ji augo, plėtėsi, vis daugiau kurčiųjų tapo draugijos nariais.
Draugija rūpinosi kurčiųjų mokymu, steigė kombinatus, statė gyvenamuosius namus, bendrabučius, kultūriniams poreikiams steigė klubus. Draugijos pastangomis pirmą kartą Lietuvoje pradėtas leisti kurčiųjų laikraštis „Akiratis“.
Už visa tai, mes, Lietuvos kurtieji, esame dėkingi Kurčiųjų draugijai, kuri pateisino visų mūsų svajones ir lūkesčius.
Begalinis entuziazmas
1950 metais baigiau kurčiųjų amatų mokyklą. Tų pačių metų lapkričio mėnesį iš Kurčiųjų draugijos centro valdybos pirmininko N.Čaikausko gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos srities kurčiųjų draugijos pirmininke. Su džiaugsmu sutikau, nes mano svajonė buvo padėti likimo draugams – kurtiesiems.
Pradėjau dirbti, neturėdama žinių, tik didelį norą ir entuziazmą.
Kitų metų žiemą pavyko suregistruoti Klaipėdos srities kurčiuosius. Jų buvo 605. Pavasarį jau galėjome organizuoti susirinkimus, priimti kurčiuosius į draugiją, rūpintis kurčiųjų, kurie norėjo ir galėjo, mokymu.
Į susirinkimus rajonuose vykome traukiniu, ėjome pėstute, nes autobusai važiuodavo vienąkart per dieną mums nepatogiu laiku. Nuo Skuodo iki Sedos kulniavome 40 kilometrų. Iš Sedos į Telšius 25 kilometrus taip pat ėjome pėstute. Iš Telšių į Plungę traukiniu važiavome „zuikiais“, nes negavome bilietų.
Neliko nė vieno rajono, kuriame nebūtume apsilankę. Kurtiesiems aiškinome apie Kurčiųjų draugijos veiklą, raginome mokytis ir įgyti specialybes.
1953 metais likvidavus sritis, su džiaugsmu galėjau pasakyti, kad man numatytas darbas buvo atliktas – Kurčiųjų draugija pasipildė Klaipėdos srities kurčiaisiais. Visi, kurie norėjo, įgijo specialybes.
Šiandien aš, sulaukusi 80 metų, su ašaromis akyse sakau: Kurčiųjų draugija yra mums labai brangi ir labai daug padėjusi.
Palinkėjimai
Šiuo sudėtingu kurčiųjų draugijai laikotarpiu, linkiu ryžto, ištvermės ir sumanumo išsaugant ir neprarandant turimo turto.
Visais įmanomais būdais išsaugoti mėnraštį „Akiratis“, iš kurio mes sužinome visus įvykius iš kurčiųjų gyvenimo.
Visomis išgalėmis atstovauti kurčiųjų interesams.
Sofija SONGALAITĖ-ARMONAVIČIENĖ
Redakcijos pastaba
Sofija SONGAILAITĖ-ARMONAVIČIENĖ kaip motina, pagimdžiusi, užauginusi ir gerai išauklėjusi vaikus, prezidento V.Adamkaus buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
 |
| Alvydas Girdžius |
A. Girdžius: “ir augome, ir auginome”
Draugija skaičiuoja vis naujus veiklos dešimtmečius, o mes, vyriausioji kurčiųjų karta, gyvename ne tik dabartimi, bet ir prisiminimais. O prisiminti yra ką. Buvome ne tik praėjusio amžiaus šeštojo-aštuntojo dešimtmečių raidos liudininkai, bet ir svarbiausių to meto įvykių dalyviai ir net organizatoriai. Mums teko tuo pačiu metu ir patiems augti, ir Draugiją “auginti”. Tiesą sakant, tais metais suformuota Kurčiųjų draugijos struktūra mažai pakitusi išliko iki šiol. Ir ją tokią sukūrėme mes, daugiausia Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklos auklėtiniai.
O buvo taip. Nemažai kurčiųjų, baigusių amatų mokyklą, įsidarbino tuometiniuose LKD kombinatuose (dabar LKD įmonės), su entuziazmu įsitraukė į kurčiųjų visuomeninę ir sportinę veiklą. Tuo metu, kol nebuvo teritorinių valdybų, kombinatai buvo kurčiųjų gyvenimo centrais. Daugiausia žinau apie Vilniaus kurčiųjų bendruomenės raidą. Apie tai ir ketinu papasakoti.
Ryškų pėdsaką kurčiųjų istorijoje paliko A. Galčius. Jis buvo gabus ir organizuotas gamybininkas. Ilgus metus vadovavo namudiniam gamybos cechui ir sudarė sąlygas neįgaliesiems dirbti namuose. Tai ypač paranku buvo kurtiesiems, kurie dėl šeimos aplinkybių ar sveikatos negalėjo kasdien vykti į įmonę.
A. Galčius buvo LKD Centro valdybos prezidiumo narys. Jo siūlymai buvo apgalvoti ir brandūs, todėl padėjo kurčiųjų bendruomenei stiprėti ir augti. Jis kovojo su negerovėmis ir trūkumais.
Kita įsimintina asmenybė - H. Juchnevičius. Iš pradžių taip pat gamybininkas, siuvimo cecho vadovas. Velionis įdėjo daug pastangų ir triūso kurdamas didžiuosiuose miestuose tarprajonines kurčiųjų valdybas (dabar teritorinės valdybos). Taip rajonų kurtiesiems atvėrė visai naujų galimybių. Vėliau jis ėjo LKD CV pirmininko pavaduotojo pareigas.
Ir šių eilučių autorius, velionių kolegų bendraamžis, būdamas LKD CV prezidiumo narys, turėjo galimybę prisidėti prie Draugijos struktūros plėtimo ir organizacijos stiprinimo. Lydimas vertėjos aplankiau 14 apskričių rajonų, surinkau informaciją apie kurčiųjų padėtį. Tai, ką ten mačiau ir sužinojau, švelniai tariant, nedžiugino. Pamažu situacija keitėsi. Remdamiesi įkurtomis tarprajoninėmis valdybomis padėjome periferijos kurtiesiems, kaip tik sugebėjome. Galų gale ir rajonų žmonės ėmė tiestis, stiprėti, jų gyvenimas gerėjo.
Įsimintinas įvykis Draugijos istorijoje – 1961-1966 metais pirmosios kurčiųjų grupės studijos Vilniaus lengvosios pramonės technikume. Kurtiesiems nebuvo daroma jokių nuolaidų. Nenuostabu, kad iš 18 įstojusiųjų mokslus baigė tik 6 ištvermingiausi: A. Galčius, H. Juchnevičius, I. Rainienė, J. Suveizdis, A. Kutra ir šių eilučių autorius. Šiuo metu iš šešių to meto mokslingiausių vyrų ir moterų gyvi esame tik trys...
LKD iniciatyva pastačius naują Vilniaus kombinatą atsivėrė galimybės daugiau įdarbinti kurčiųjų. Avalynės baras buvo pilnai technologiškai atnaujintas: primityvų rankų darbą pakeitė mechanizuoti procesai. Siuvimo cechui nupirktos tuo metu pažangios siuvimo mašinos. Šiandien tai atrodo kaip paprastas faktas. O tada pokyčiai pareikalavo daug kantrybės, ištvermės, nervų.
Nepamirštamas ir to meto kultūrinis gyvenimas. Geriausiai prisimenu „Žaldokynės“ pastatymą. Spektaklio sukūrimo iniciatorius buvo Centro valdybos pirmininko pavaduotojas A. Armonavičius. Už aktyvų dalyvavimą saviveikloje netrukus būrys kurčiųjų buvo apdovanoti Kultūros ministerijos “Garbės žymūno ženklu”: G. Bagačiūnienė, V. Vaitkutė, A. Griciūnas, K. Milinskas ir kt. Dar grupė aktyvistų pelnė „Meno saviveiklos žymūno“ ženklą.
Noriu tikėti, kad dabartinė kurčiųjų karta darbais ir užmojais nė kiek nenusileis pirmtakams ir pratęs veteranų pradėtą tiesti kelią.
Alvydas GIRDŽIUS
|
