|
J. Balčikonio gimnazijoje atidaryta Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos trečios klasės mokinės Sonatos Jarmalavičiūtės piešinių paroda „Žmogiški gyvūnai“. Ši paroda – džiaugsmas mažajai Sonatai ir išskirtinis įvykis šios mokyklos dailės mokytojui, žymiam dailininkui Povilui Šiaučiūnui.
Gimnazijos erdvė atvira ne vien pripažintiems menininkams
Mažąją dailininkę ir ją į asmeninės parodos atidarymą atlydėjusius mokyklos direktorę Danutę Kriščiūnienę, dailės mokytoją P. Šiaučiūną, klasės mokytoją Liną Bartnykienę, Sonatos mamytę Astrą Jarmalavičienę bei gausiai susirinkusius gimnazijos bendruomenės atstovus sveikinęs gimnazijos direktorius Raimundas Dambrauskas pabrėžė, kad nors Sonata turi klausos negalę, tačiau matyti, kad ji apdovanota didele menine galia. „Džiaugiuosi, kad gimnazijos bibliotekos erdvė yra atvira tiek tarptautinę šlovę pelniusiems meno žmonėms, kaip Algimantas Aleksandravičius, Evaldas Ivanauskas, tiek mažai, bet neįtikėtinai talentingai mergaitei“, - sakė jis.
Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė nuoširdžiai pasidžiaugė, kad klausos negalė neužtveria vaikui takelio į platesnius vieškelius. Ji padėkojo gimnazijos vadovybei ir dailės mokytojams Gintarui Grigui ir Linai Paužuolienei už galimybę surengti šią gražią parodą.
Piešia tik dėl vidinio poreikio
Kurčios vienuolikmetės mergaitės talentu ir kūryba labiausiai žavėjosi ir džiaugėsi jos dailės mokytojas bei šios parodos iniciatorius P. Šiaučiūnas.
Anot dailininko, Sonata turi retą talentą. Tokių gebėjimų mokinę per dvylika pedagoginio darbo metų jis atranda antrą kartą. „Įdomu tai, kad Sonatėlė nepripažįsta jokių autoritetų ir patarėjų. Aš, būdamas keturiasdešimties tarptautinių konkursų laureatas, jai nieko nereiškiu. Mergaitė kuria tik tada, kai jai pačiai to reikia. Dailės pratybose, jei nėra nusiteikusi dirbti, nebus pasaulyje jėgos, kuri ją priverstų paimti pieštuką ar kitą raiškos priemonę į rankas, ar nurodytų veiklos būdus bei temas. Kilus vidiniam poreikiui – ji piešia visur ir nesvarbu ant ko. Visi jos darbeliai atlikti savarankiškai, be išorinės įtakos. Tai grynų gryniausi meniškos sielos trečiaklasės vaizdiniai,“ - pakiliai ir pagarbiai apie mergaitės gebėjimus ir kūrybą kalbėjo menininkas ir mokytojas.
Pasak jo, atėjusiam į bendrabutį Sonata vietoj „laba diena“ dažniausiai įteikia naują piešinį. Savo vardą ant piešinio jaunoji dailininkė jau būna užrašiusi pati, o mokytojas niekada nepamiršta užrašyti tikslios datos. Mergaitė žino, kad visi jos darbai yra dedami į kolekciją ir saugomi. Dailės mokytojui jie – didelė vertybė.
Piešiniuose gyvena sužmoginti gyvūnai ir paukščiai
Dailės aukštumas pasiekęs P. Šiaučiūnas pasakojo, jog jam visada malonu stebėti, kaip Sonata nuklysta į neaprėpiamą, spontanišką kūrybos pasaulį. Kai kuriuos momentus jis spėjo net nufilmuoti. „Paradoksas, tačiau profesionalūs dailininkai, kad atrastų savitą raiškos būdą, dažnai dirba daugelį metų, o Sonata savo stilių ir temą turi nuo gimimo. Ji yra animalistinio (gyvūnų vaizdavimo) žanro kūrėja.
Mažosios dailininkės paveikslėlių veikėjai monumentalūs, orūs, originalių siluetų, statiškų pozų, žmones primenantys ir „žmogiškus“ darbus dirbantys ar bendraujantys paukščiai, šunys, katės, pelės...“ - sakė savo mokinės darbus pristatęs mokytojas. Jis atkreipė dėmesį į kelis Sonatos kūrybai svarbius akcentus: visi piešinių objektai išdėstyti pagal tvarką - eilėmis arba vienas priešais kitą, - tarsi diskutuotų, visi kūrinėlių vaizdiniai nuspalvoti ryškiomis, aiškiomis, kontrastingomis spalvomis, paukščiai ar kiti vaizduojamieji pagražinti raidėmis, skaičiais ar kitokiais tik autorei suvokiamais ženklais.
Svarbi vieta kūryboje tenka bendraklasiui Justinui
Beje, P. Šiaučiūnas atkreipė dėmesį į dar labai svarbų dalyką mažosios dailininkės kūryboje – tai jos bendraklasis Justinas. Tai galėtų būti juokinga, jei nebūtų labai rimta. Prieš pradėdama piešti, šį berniuką Sonata visada pasisodina sau iš kairės. Piešdama ar lipdydama, ji visada suspėja duoti užduotį ir jam. „Ir, teapsaugo Aukščiausiasis, jei Justinas nespėja vykdyti jos norų. Tada Sonatėlė operatyviai imasi skubių, kartais ne visai pedagogiškų, bet veiksmingų auklėjimo priemonių“, - pasakojo dailininkas. Jis pabrėžė, kad ši dailei gabi mergaitė turi tvirtą ir savitą charakterį.
Sonatos įtaka šiam berniukui tikrai akivaizdi: jis mergaitės kairėje pusėje išbuvo visą parodos atidarymą, o kai svečius šeimininkai pakvietė atsigerti arbatos ir paragauti gardumynų, berniukas vaišinosi tik gavęs draugės leidimą. Kurčiųjų mokyklos mokytojai sako nežinantys atsakymo, kodėl judrus ir išdykauti mėgstantis berniukas nesąlygiškai paklūsta Sonatai.
Dailė – pats natūraliausias ir maloniausias kelias į sveikųjų visuomenę
Dailės mokytojas P. Šiaučiūnas pabrėžė, kad ši personalinė Sonatos paroda - jau antroji.
Grupinėse parodose jos darbeliai yra eksponuoti daugybę kartų. „Kai reikia pristatyti mokyklą, šios mergaitės piešiniai griežia pirmuoju smuiku“, - sakė mokytojas. Paklaustas, ar galėtų teigti, kad talentinga mergaitė po dvidešimties metų tikrai bus žinoma dailės pasaulyje, P. Šiaučiūnas sakė manąs, kad viskas Dievo valioje, tad prognozuoti nenorėtų. Tačiau jis tvirtino neabejojantis, kad dailė tiek Sonatai, tiek visiems klausos negalę turintiems vaikams yra pats natūraliausias ir maloniausias kelias į sveikųjų visuomenę.
Sonata Jarmalavičiūtė į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą iš Kupiškio rajono Gyvakarų kaimo atvyko prieš 4 metus. Pasak mamos, nuo pat mažens Sonatos mėgstamiausias užsiėmimas yra piešimas ir lipdymas. Mylimiausi personažai: paukšteliai, katinėlis, kiti gyvūnėliai. Ji vaizduoja tuos, kurie ją supa.
Laima LAPĖNIENĖ
 |
 |
Nuotrauka atminimui. Viduryje – parodos autorė Sonata Jarmalavičiūtė.
|
„Tokių gebėjimų mokinę per dvylika pedagoginio darbo metų atrandu tik antrą kartą‘‘, - sako dailininkas P. Šiaučiūnas. |
 |
 |
| Sonata su geriausiu klasės draugu Justinu. |
|
Sonatos Jarmalavičiūtės parodą galite išvysti rubrikoje "Meno galerija".
|
