|
Nuo 2008-ųjų spalio du kartus per savaitę į Vilniaus KRC skubėdavo būrelis kurčiųjų. Susiskirstę grupelėmis pagal pažangą jie pavakario valandomis tobulino savo lietuvių kalbos žinias. Abi grupes gramatikos mokė Vilniaus pedagoginio universiteto diplomantė, VU lietuvių kalbos magistrantūros studijų pirmakursė Ieva Čereškaitė. Studijuodama VPU mergina fakultatyvo forma keletą metų yra mokiusis lietuvių gestų kalbos ir pamokas sugeba vesti šios kalbos pagrindu. Korespondentė apsilankė “silpnesniųjų” grupėje ir domėjosi, ko mokosi kurtieji ir ar sparčiai gerėja jų žinios.
Lektorė, paklausta, kokio lygio yra jos pirmoji grupė, pamąsčiusi ją priskyrė darželinukų lygiui. Visi trys mokiniai - Jolanta ir Edita Lapinskaitės bei Vytautas Mockus - yra normalaus intelekto, darbštūs ir šilti žmonės. Tiesiog jų likimas klostėsi taip, kad jie neturėjo galimybių siekti žinių kartu su bendraamžiais. Šiandien jie džiaugiasi atsivėrusia galimybe ir iš visų jėgų stengiasi pavyti prarastą laiką.
Mano lankymosi popietę mokinių trejetas kartu su savo mokytoja bandė išsiaiškinti, kaip daiktavardžių linksnį keičia šalia jų esantys žodžiai. Daugiausia pastangų tądien buvo sutelkta išmokti suprasti, kada reikėtų vartoti daiktavardžio vardininką ir kada galininką. Štai, pvz., priklausomai nuo klausimų “Ką matau?” ir “Kas čia?”, buvo stengiamasi suprasti, kokias galūnes reikėtų parinkti žodžiams “žaisliukas”, “obuolys”, “eglutė” ir pan. Kai buvo prisiminta taisyklė apie vyriškosios ir moteriškosios giminės žodžius ir su tuo susijusią galūnių kaitą linksniuojant, kai tinkamo linksnio daiktavardžiai “susirikiavo” į kolonas po abiem klausimais, buvo pereita prie kitų klausimų - “Kas man brangu?” ir “Ką aš myliu?”. Kaip supratote, pažintis su vardininku ir galininku tęsėsi. Nė viena pusė negailėjo pastangų suprasti ir paaiškinti.
Buvo mokomasi ne tik gramatikos, bet ir plečiamas žodynas. Trijulė jungė krūvon žinias ir bandė atsakyti į mokytojos klausimą, kokį giminystės santykį reiškia žodžiai “dėdės” ir “tetos”, išmokti skirti, kada vartoti šių žodžių vienaskaitą ir kada daugiskaitą.
Kai, pvz., buvo įstrigta ties žodžių reikšmių “sodas” ir “miškas” skirtumu, mokytoja aiškindama pasitelkė ne tik gestų kalbą, bet ir piešinėlius. Paskui aptarti “valgio” ir “valgių” reikšmių skirtumai ir pan.
Kol mokiniai visa tai suprato ir įtvirtino, kol buvo patikrinti namų darbai ir užduoti nauji, pamoka ir baigėsi. Buvo matyti, kad pavargo ir mokytoja, ir mokiniai. Bet visi dar įstengė šypsotis, klasėje vyravo draugiška atmosfera. Nenuostabu, nes šių mokinių, VKNRPMC moksleivių, į mokslus niekas varu nevaro. Jie puikiai žino savo žinių spragas ir visomis išgalėmis stengiasi jas ištaisyti. Na, o mokytoja iš širdies atjaučia jų nelengvą padėtį. Tad vieni kitus palaikydami jie pamažu iriasi į priekį. Kai Ievą atsitiktinai susitikau prieš Naujuosius metus dar kartą, ji džiaugėsi, kad jos mokiniai daro sparčią pažangą ir kad aš, lankiusis pamokoje prieš mėnesį, dabar jų tiesiog neatpažinčiau.
Tai ir puiku. Vadinasi, toks būrelis Vilniuje tikrai reikalingas. Tikėkimės, kad, kai tik paaiškės 2009-ųjų projektų finansavimas, jo veikla bus atnaujinta.
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
 |
| Raštingumo būrelyje Jolantą ir Editą Lapinskaites bei Vytautą Mockų gramatikos moko Vilniaus pedagoginio universiteto diplomantė, VU lietuvių kalbos magistrantūros studijų pirmakursė Ieva Čereškaitė. |
|
