Naujienos

Grupė bendrijos PAGAVA narių aplankė vidurio Lietuvos dar nepažintas vietoves, tarp jų ir Kėdainius. Dauguma mūsų išvažiuodami į kelionę žinojome tik tiek, kad Kėdainiai yra miestas ant Nevėžio upės krantų.

Kėdainių senamiestyje mūsų jau laukė gidė Jūratė, kuri labai įdomiai pasakojo miesto istoriją, parodė svarbiausias miesto istorines vietas. Sužinojome, jog Kėdainių senamiestis įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai paminėti 1372 m.. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą, o žemiau dvaro kūrėsi miestas, per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo metu svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Šiaulius bei Rygą.

Visus sudomino pasakojimas apie Radvilų šeimą. Ryškiausią pėdsaką Kėdainių istorijoje paliko Jonušas Radvila, kuris daug keliavo ir iš tolimųjų kraštų parsivežė vakarietiškų idėjų. Kėdainiai buvo reformacijos atsiradimo vieta Lietuvoje. Nuo reformacijos laikų išlikęs unikalus miesto išplanavimas, gatvių ir aikščių tinklas, pastatai, archeologinis sluoksnis. Įdomu tai, jog urbanistiniu požiūriu Kėdainių senamiestis yra ketvirtas Lietuvoje, išlaikęs savitą XVII–XVIII a. suformuotą vaizdą. XVII a. valdant įtakingiems didikams Radviloms, miestas buvo planuojamas ir tvarkomas Europos miestų pavyzdžiu.

Kėdainiai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras – čia veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė, aktyvūs intelektualai. Mieste vyravo tolerantiška politika kitataučių ir kitatikių atžvilgiu – 6 religinės bendruomenės turėjo įvairių laisvių, privilegijų ir nuolaidų. Čia sugyveno ne tik katalikai, protestantai ir stačiatikiai, bet ir žydai, vokiečiai, net škotai (Kėdainiuose buvo didžiausia škotų bendruomenė Baltijos jūros regione).

Šiandien mieste veikia keturios bažnyčios: dvi katalikų, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bei stačiatikių cerkvė. Šv. Juozapo katalikų bažnyčia medinė, liaudies baroko stiliaus, su varpine, šalia pastatytas vienuolynas. Gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia – vienas pirmųjų mūrinių pastatų Kėdainiuose, ji primena tvirtovę. Evangelikų reformatų bažnyčia yra renesanso stiliaus, stačiakampė, labai erdvi, turi keturis nedidelius bokštus. Bažnyčios vidų puošia išlikusi renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, o šonines nišas puošia ąžuolo paneliai. Bažnyčios rūsyje įkurtas kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Mauzoliejuje saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno, Jonušo, Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir Elžbietos Radvilų sarkofagai. Mauzoliejus sukėlė didelį vaikų susidomėjimą, jie klausinėjo, nuo ko mirė kunigaikščiai, kiek jiems buvo metų, itin įdėmiai apžiūrinėjo nuotraukas su vieno sarkofago mumija.

Pamatėme ir XVII-XIX a. sinagogų kompleksą. Viena sinagoga yra baroko stiliaus, pažymėtina, kad Lietuvoje išliko tik dvi tokios sinagogos. Ši sinagoga mena žydų bendruomenę kahalą, vieną iš didžiausių ir garsiausių Žemaitijoje, bei žymų žydų religinį mąstytoją, Vilniaus Gaoną, Elijahu Ben Solomoną. Šiandien joje įkurtas miesto daugiakultūris centras, todėl galėjome patekti ir mes.

Gidė papasakojo, jog sinagogoje vyrai ir moterys meldėsi atskirai, nes, žydų manymu, moterys yra nešvarios būtybės. Įdomu tai, kad sinagogos pastatuose visada būna 12 langų.

Šalia Kėdainių sinagogų buvo saulės laikrodis, kuris rodė miesto gyventojams laiką.

Kėdainiuose yra išlikusios keturios turgaus aikštės. Toliau ėjome istorine Didžiąja gatve su XVII-XVIII a. architektūra: gimnazija, senąja vaistine, kalvinų bažnyčia, muziejumi, daugeliu kitų pastatų. Tai svarbiausia kultūrinė miesto arterija – joje įsikūrusios kavinės, restoranai, įvairios įstaigos. Buvome sužavėti Šviesiąja gimnazija, įkurta dar 1647 m. Kristupo Radvilos. 350 metų senumo gimnazija labai erdvi, su vidiniu dengtu kiemu.
Šiandien čia mokosi patys geriausi Kėdainių mokiniai, patekti ir mokytis čia labai sunku.

Milošo gimtinė

Kita sustojimo vieta - Česlovo Milošo gimtinė Šeteniuose. Nedaug težinojome apie Č. Milošą, todėl susidomėję klausėmės muziejaus darbuotojos Romos pasakojimo. Č.Milošas - lenkų poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas. Jis gimė Lietuvoje, Šeteniuose, ir buvo pakrikštytas netoliese esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. Miestelio kapinėse yra palaidoti poeto seneliai iš motinos pusės. Šeteniuose
Č. Milošas praleido dalį savo vaikystės, kurią po daugelio metų aprašė autobiografiniame romane "Isos slėnis", už kurį 1980 metais buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Isos upė – tai Nevėžis, jo slėnio gamta ir žmonės visą gyvenimą išliko pasaulinio garso poeto širdyje.

Šiandien poeto gimtinėje atstatytas svirnas, kurį supa gražus parkas. Atstatytame svirne įrengtas nedidelis konferencijų centras, skirtas mokslininkų, literatų ir studentų iš Lietuvos, Lenkijos bei kitų kaimyninių valstybių bendradarbiavimui skatinti. Č.Milošas mirė 2004 m. Krokuvoje, kur ir palaidotas tarp garbingiausių ir žinomiausių Lenkijos žmonių. Nors Č. Milošas netsiejamas nuo Lenkijos ir lenkų kultūros, Lietuva ir Šeteniai visuomet buvo ir išliko su poetu.

Panevėžio stumbrynas

Toliau kelionės planuose - Panevėžio stumbrynas. Panevėžio miškų urėdijos stumbrynas – vienas įspūdingiausių ir labiausiai lankomų Panevėžio girių turtų. Stumbryne ganosi stambiausi laukiniai gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą. Dar iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių gausėjimo ir beatodairiškos medžioklės stumbrai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai. Šiuo metu Lietuvoje aptvaruose gyvena 22 stumbrai, laisvėje maždaug 30-40 kilometrų spinduliu aplink stumbryną klajoja dar apie 50 stumbrų. Pamatėme stumbrus iš labai arti, taip pat besiblaškantį mažiuką stumbriuką, kurį banda paliko vieną voljere.

Paberžė

Pasigrožėję stumbrais keliavome į paskutinę mūsų kelionės vietą Paberžę. Pakeliui į šventą vietą užsukome apžiūrėti Kalnaberžės, kuri anksčiau priklausė Radviloms. Nors išvydome apleistą dvarą, jo architektūra bylojo, kad jis buvo nepaprasto grožio, apsuptas didžiulio sodo.
Paberžė - tai nuošalus bažnytkaimis, kurį išgarsino du skirtingais amžiais čia gyvenę kunigai Antanas Mackevičius ir Algirdas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Čia mūsų laukė gidė Regina, kurios akys kalbant apie Tėvą Stanislovą ir apie Paberžę prisipildydavo šviesos ir džiaugsmo.
Paberžės medinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlė – liaudiškojo klasicizmo paveldas. Ilgą laiką bažnytėlė buvo apleista, jos tvarkyti ėmėsi iš tremties grįžęs ir čia 1966-1990 m. klebonavęs Tėvas Stanislovas, 1944 m. įšventintas į kunigus, pagarsėjo aktualiais ir aštriais pamokslais. Kaip pamokslaujantis kapucinų vienuolis pirmaisiais pokario metais jis aplankė daugelį Lietuvos parapijų, vėliau išleido kelias pamokslų knygas, kuriose apmąstė žmogaus būtį, santykį su Dievu.. Tarybinės stagnacijos sąlygomis Paberžė Tėvo Stanislovo dėka tapo vienu iš antisovietinės tyliosios rezistencijos centrų.

Prie Tėvo Stanislovo kapo pastatytas originalus kryžius su trimis mazgais, kurie simbolizuoja kapucinų, koks buvo Tėvas Stanislovas, neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Jų Tėvas Stanislovas šventai laikėsi visą gyvenimą. Įdomu tai, jog ant kunigų kapo užrašomos trys datos: kunigo gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties data.

Paberžėje pamatėme tėvo Stanislovo sukauptą unikalią liturginių drabužių ir atributikos, buities daiktų kolekciją. Tikrai įspūdingos kolekcijos: visa siena senovinių puodų, senovinių raktų, didžiulis stalas iš medžio kamieno.

Tokios kelionės – puiki proga pažinti gimtąjį kraštą, prisiliesti prie istorijos, pamatyti viską savomis akimis, o ateityje pasidalinti savo įspūdžiais su draugais. Pažintinės kelionės taip pat skatina vaikų savarankiškumą ir bendradarbiavimą. Kelionės dalyviai Lietuvos žemėlapyje galės pažymėti dar daugiau aplankytų vietų.

Pagaviečiai Kėdainiuose prie paminklo Radvilams.	Iškylautojai mauzoliejuje, kur saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno, Jonušo, Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir Elžbietos Radvilų sarkofagai. Mauzoliejus sukėlė didelį vaikų susidomėjimą, jie klausinėjo, nuo ko mirė kunigaikščiai, kiek jiems buvo metų, itin įdėmiai apžiūrinėjo nuotraukas su vieno sarkofago mumija.
Paberžės medinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlė – liaudiškojo klasicizmo paveldas.	Tėvo Stanislovo poilsio ir darbo kabinetas.