|
Rengdama 2009-2012 metų lietuvių gestų kalbos vartojimo programą darbo grupė neišdrįso tarp tikslinių vartotojų grupių įrašyti girdinčių kurčių vaikų tėvų. Taip jau yra, kad lengviau prisišnekinti lietuvių gestų kalbos mokytis policininkus ir netgi medikus, bet mažiausiai tikėtina tėvus. Net kurtieji tėvai, nors kol kas savo negirdintiems vaikams ugdymo vieta renkasi kurčiųjų mokyklas, bet iš mokytojų ugdymo procese tikisi daugiau lietuvių kalbos mokymo.
Gestų vartojimo privalumai mokslininkų akimis
Ir štai tokiam lietuviškam fone – naujiena. Jauna mama, pagal profesiją psichologė Ramunė Želionienė maždaug prieš porą metų subūrė klubą „Kalbančios rankelės“. Į jį pakvietė jaunas mamas, kurios pačios girdi ir augina girdinčius vaikus. Drąsios mamos ne tik nebijo gestų, bet ir įžvelgia jų vartojime ne vieną privalumą. Dauguma tokių užsiėmimų mokami ir tėvelių tai taip pat negąsdina.
Dalyvavau bendraminčių mamyčių susitikime Antakalnyje, vykusiame vieno daugiabučio rūsyje įrengtoje salytėje. Tai buvo pažintinis seminaras, todėl nemokamas. Jis – toms mamoms, kurios galbūt ateityje norėtų jungtis į „Kalbančių rankelių“ klubą, bet turi per mažai informacijos apie jį. Pabandysiu kuo tiksliau atpasakoti psichologės paskaitą. Galbūt ir mūsų mamos, perskaičiusios apie tai, kas vyksta jų kaimynystėje, persvarstys savo nusiteikimą dėl gestų.
Pasak psichologės, užsienio literatūroje, besiremiančioje komercinių tyrimų institutų išvadomis, galima aptikti teiginių, kad kūdikių gestų kalba „daro tikrus stebuklus“. Objektyvioji mokslinė literatūra atsargesnė. Tačiau net patys didžiausi skeptikai beveik neranda argumentų, įrodančių gestų kalbos vartojimo žalą kūdikių vystimuisi. Girdintieji, bendraudami su savo mažyliais, gestų kalbą vartoja apie dvejus metus – maždaug nuo pusės metų iki vaikas pradeda kalbėti. Tai suaugusiųjų bandymas ne tik klausti, bet ir gauti atsakymus, užmegzti abipusį ryšį, kol vaikas negali savo minčių ir pageidavimų išreikšti balsu. Žemiau pateiksime ponios Ramunės pastebėtus gestų kalbos privalumus.
Manoma, kad dėl gestų vartojimo sparčiau vystosi mažylių smulkioji retorika. Dėl to sparčiau vystosi ir jų intelektiniai gebėjimai. Kadangi maži vaikai nesugeba tiksliai atkartoti parodyto gesto, jie kai ką sukuria patys. Tai vysto jų kūrybinius gebėjimus ir vaizduotę. Kadangi vaikas, pamokytas gestų, gali išreikšti esminius savo norus, pageidavimus, pasiskųsti dėl skausmo ir nepatogumų, mažėja tarp vaikų ir tėvų tarpusavio nesupratimo ir nusivylimo bei agresijos iš suaugusiųjų pusės. Tėvai tampa jautresni, greičiau atsiliepia į vaiko poreikius. Didėja tarpusavio pasitikėjimas. Pvz., tėvai ima suprasti, kad verkšlenimai ir irzlumas – tai ne kūdikio aikštys, bet nepasitenkinimas, turįs konkrečią priežastį.
Dėl padidėjusio tarpusavio supratimo daugėja abipusių malonių išgyvenimų. Tėvai akivaizdžiai įsitikina, kad, koks mažas bebūtų žmogus, iš tiesų jis yra jau labai protingas ir nuovokus. Kad visa šita galėtume pastebėti, reikia daug ir atidžiai žiūrėti. Tad dar vienas didelis gestų kalbos „nuopelnas“ – ji išmoko tėvus įsižiūrėti į savo vaikus, skirti jiems daugiau laiko, padeda jiems praregėti.
Mokslininkai sako, kad gestų kalbos pagrindu taip pat ugdomi universalios kalbos įgūdžiai. Pratintam mokytis nuo pat kūdikystės mažyliui tarp smegenų centrų susidaro daugiau jungčių. Esą mokykliniame amžiuje vaikui tai garantuos didesnę mokymosi sėkmę. Jos vartojimas formuoja mamos asmeninį efektyvumo jausmą (atsako į klausimą „Ar aš gerai darau?“, užaugina jausmą „aš galiu“), o vaikui - pasitikėjimo savimi ir savigarbos jausmą.
Minėtame susitikime buvo pateikta daug praktinių įrodymų. Pvz., kaip praverčia gestai kartu su eilėraštuku „Mano batai buvo du...“ važiuojant automobiliu, kai mažylis įsisriūbauja. Arba dainelė „Du gaideliai“ su palydimaisiais judesiais, kai kūdikis nusiminęs ir jį sunku nuraminti.
Yra ir trūkumų
Psichologai įspėja nevartoti gestų kalbos toms šeimoms, kuriose bendravimo apskritai labai mažai, kuriose mamos nemoka reikšti savo jausmų žodžiais. Gestų kalba tuomet gali pasitarnauti ir blogam: mažylio kalbinio laikotarpio pradžia gali dar labiau nutolti. Tad girdinčio pasaulio manymu, gestai gerai tik kartu su žodžiais.
Gestų žodynai – importo „prekė“?
Paradoksalu, bet R. Želionienė bendravimui su lietuviais mažyliais pasirinko anglų gestų kalbą, ir dėl to iš dalies patys esame kalti. Gestų kalbą, skleidžiamą internetu, užrakinome keliais užraktais. Ar daugelis girdinčiųjų žino apie „UNRIIS“ duomenų bazę? Ir ar tikrai geras pirminis sumanymas buvo versti apsilankančiuosius svetainėje registruotis? Kai kam, žiūrėk, ir neužteko kantrybės prieiti iki gestų kalbos žodyno. Štai dėl tokių ar kitokių priežasčių lietuvių gestų kalbos pašonėje taisosi konkurentai – amerikiečių gestų kalba ir anglų gestų kalba. Minėtame susitikime buvo keičiamasi užsienio žodynų interneto adresais ir patariama, kur ieškoti kitos grožinės literatūros (kur derinama piešinėliai, žodžiai, gestai), kuri, beje, dar ir nemažai kainuoja.
Gestų kalbos instruktorius užsienyje
Jaunos mamos sužinojo, kad užsienyje dažniausiai mokymuisi renkamasi iš trijų variantų: kokios nors oficialios gestų kalbos, oficialios gestų kalbos ir vaikų bei tėvų sukurtų gestų derinio arba vartojama pačių sukurta gestų sistema. Ponia Ramunė Lietuvoje įtvirtina antrąjį variantą. Jos argumentas – kai kurie gestai mažyliui per sudėtingi parodyti ir jis juos natūraliai supaprastina.
Įdomu buvo sužinoti, kad užsienyje kūdikių gestų kalbos instruktoriais skelbiasi daug įvairių profesijų žmonių, anot lektorės, visi, „norintys prisidurti pinigėlių prie bendro šeimos biudžeto“. Kai kuriose šalyse tai tapo tiesiog mados reikalu.
Vieniems - visavertė kalba, kitiems - laikinas „ramentas“
Manau, skaitytojai suprato, kad iš esmės skiriasi gestų kalba kurtiesiems ir girdintiesiems. Vieniems ji nepakeičiama bendravimo priemonė, mąstymo įrankis, kitiems pagalba (į kurią žiūrima gal ir kiek atsainiai) iki tol, kol kūdikis ištars pirmuosius žodžius. Vieniems ji – visam gyvenimui, gimtoji, kitiems pagalbinė priemonė, kurią paskui nustums į šalį. Bet naujoji tendencija neabejotinai paranki ir kurčiųjų sistemai.
Pirmiausia, girdintieji mokymuisi dažniausiai renkasi tikrąją gestų kalbą, vadinasi, socialinėje erdvėje jie jau kitaip reaguos į kurčiąjį, prisimins išmokta, visada bus tolerantiškesni. Kita, jų atvirumas gestams, svetimai kalbai gal įkvėps ir kurčius vaikus auginančius girdinčius tėvus. Galbūt šeimos išdrįs pabandyti ir patikėti, kad gestai sakytinės kalbos vystimuisi iš tikrųjų nepavojingi. O gal susimąstyti privers tądien lyg ir atitiktinai pasakyti lektorės žodžiai: „Niekaip negaliu suprasti tėvų, auginančių negirdinčius vaikus, kurie, užuot ieškoję bet kokio būdo užmegzti kontaktą su vaiku, bėga nuo po ranka esančio.“? Specialistė teigė, kad taip elgdamiesi tėvai sustabdo emocinį, intelektinį, kūrybinį vaiko vystymąsi“.
Kontaktai
Kad nepasirodyčiau neobjektyvi, siūlau apsilankyti interneto svetainėje www.mamyciuklubas.lt ir paskaityti patiems atsiliepimus apie kūdikių gestų kalbą skyrelyje „Vaiko vystymasis“. Vertinimai iš tikrųjų prieštaringi. Ne visi ir girdintieji patikėjo psichologės siūloma „Kalbančių rankelių“ pagalba. Kai kurie kategoriški oponentai siūlo savo vaikų nedaryti „invalidais“. Kiti tvirtina, kad jie „už“, jei tai ne vien mados šauksmas, nepagrįstas jokia praktine nauda. Dar kiti svarsto ir kartais abejoja.
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
 |
| Jauna mama, pagal profesiją psichologė Ramunė Želionienė maždaug prieš porą metų subūrė klubą „Kalbančios rankelės“. |
 |
| Į klubą „Kalbančios rankelės“ psichologė pakvietė jaunas mamas, kurios pačios girdi ir augina girdinčius vaikus. |
|
