|
Kai atbunda gamta, į kurčiųjų poetų duris pabeldžia Poezijos pavasario paukštė. Šiais metais ši dvasinga šventė literatus subūrė Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre. Po ilgo nesimatymo tarsi broliai ir seserys visi nuoširdžiai džiaugėsi susitikimu.
Kad svečiai yra nuoširdžiai laukiami, rodė šventiškai pasipuošęs klubas, šurmuliavo panevėžiečiai saviveiklininkai, vadovaujami meno vadovės Genovaites Sipavičienės. Jų spalvinga programa darniai įsipynė į šventės visumą: poetų eiles keitė šokiai, imituojamosios dainos – ir kiekviena jų buvo pateikta tarsi mini-spektakliukas.
Turėjome ir garbingą svečią – panevėžietį poetą, literatą Julių Vaupšą. Jis maloniai sutiko paklausyti ir pareikšti savo nuomonę apie kurčiųjų poetų kūrybą. Ją ir pateiksiu aptarime.
Šventinę programą pradėjo, kaip ir dera, šeimininkė – centro direktorė Alina Juciuvienė. „Kad svečiams būtų drąsiau“ , ji pirmoji paskaitė savo naujų eilių. Alina jautriai perteikia sielos virpesį, gulančius ant širdies skaudulius, bet kartu randa paguodą gamtoje: „Gal tik tu, sena obelėle,/ Nuramintum sava pasakėle...“
Kaip visada svajingos, romantiškos, moteriškai švelnios eilės skambėjo iš Aldonos Stankevičienės lūpų. Ji moka labai savitai pateikti jausmus, išgyvenimus, moka matyti gamtos ir moters vienybę, supina į vieną audeklą banguojančias eiles apie jausmus, išgyvenimus, prisiminimus...
Kaunietė Rita Diečkuvienė perskaitė jaunojo poeto Kęstučio Vaišnoros eilėraščius. Tai tikrų išgyvenimų, nuoširdžių minčių padiktuotos eilutės, bet geriausiai jas laiške pristatė pats autorius: „Beveik visi mano eilėraščiai be pavadinimų, nežinau kodėl. Gal todėl, kad eilėraščius kuriu klausydamas širdies balso, o ne kokiu nors tikslu“. O mes savo ruožtu linkime Kęstučiui, kad tas balsas būtų skambus, kad eilės ir toliau lengvai lietųsi...
Pačios Ritos eilės skatina susimąstyti apie bendravimo svarbą – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais, esančiais šalia.
Kaip visada kvatojomės klausydami prasmingu humoru persmelktų Mykolo Kručo eilių. Šis poetas sugeba eilėmis atpasakoti šių dienų žmonių tuštybes, ydas, blogus įpročius. Eilėraštyje „Akcija“ jis puikiai perteikė žmonių silpnybę įvairioms akcijoms, kada prisiperkama nereikalingo šlamšto vien todėl, kad pigiau. “Tigro metai“ – lūkestis, kad tas tigras apvalys mūsų gyvenimą nuo negerovių, kad nors kiek pagerės eilinių, sąžiningų žmonių kasdienybė...
Nijolės Zdanienės eilės – labai moteriškai šmaikščios, lengvai skaitomos, su lengva humoro gaidele, bet aštria potekste: „Turbūt ne veltui sakoma:/Ramybė – išsvajotas uostas.../Bet aš ramiai gyvent nesutinku!“ Linkime, kad eiliavimo šaltinėlis širdyje tikrai neleistų Nijolei ramiai gyventi.
Sonės Abromaitienės eilės persunktos gyvenimo suteikto skausmo, bet švelni moteriška siela vis tiek siekia pakilti, trokšta gėrio ir šilumos.
Šio susitikimo metu nuskambėjo ir naujos Petro Levicko eilės: pražydo pavasario grožis, prapliupo lietūs ir žaibai... Bet poetas turi gerą receptą nuo pavasarinio gripo, kurį eiliuota forma ir pateikė klausytojams...
Rimtai nuteikė Prano Pelegrimo eilės – motinos skausmas, netekus sūnų, iš vaikystės atėję ir dabartyje juntami karo atgarsiai, ir didžiulis prašymas Motinoms – „Teauga vaikai ne karui, o darbui, kūrybai, džiaugsmui...“
Leonardo Abariaus eilėraščiuose atgyja pajūrio prisiminimai, praėjusių dienų potyriai, plazda meilė ir moteriai ir Gimtinei...
Algirdo Kugrėno vyriškai svarūs ir trumpi pamąstymai apie kūrybą, gyvenimą ir jo realijas - karjerą, jubiliejus, rinkimus Skvarbus jo žvilgsnis iš šalies.
Žemietė Leonarda Paršelienė apdainuoja supančios gamtos grožį, jos sukeliamus gražius jausmus ir apipina viską mielais ar liūdnais prisiminimais.
Labai gaila, kad poezija mažai domisi kurčiųjų jaunimas. Todėl labai malonus siurprizas netgi panevėžiečiams buvo Rasos Rutkauskaitės eilėraščiai. Neprigirdinti mergina yra labai gabi – šoka, imituoja dainas (dalyvavo šventinėje programoje), neria vąšeliu, meniškai daro papuošalus... Ir štai – dar vienas talentas – eilės. Nors pirmieji pateikti eilėraščiai pulsuoja liūdesiu ir vienatve, tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau šviesesnių, linksmesnių posmų sulauksime.
Pabaigoje šventės šeimininkė Alina pateikė dar vieną siurprizą: savo eiles paskaitė Algirdas Jucius. Santūrios, vyriškai skalsios eilės su giliu pamąstymu: apie upę, jos permainingumą, ramybės troškimą, apie trapią ir smulkutę kopų našlaitę, apie gyvenimo nenuspėjamus vingius...
Kaip ir visose kurčiųjų šventėse, neapsiėjo be vertėjos. Mums talkino Panevėžio apskrities vertėjų centro vertėja Birutė Masėnaitė. Tai jos dėka žodžiai iš poetų lūpų virto gražiais, visiems suprantamais gestais. Birutė sugebėjo ne tik rankomis, bet ir veidu labai gyvai išreikšti eilėraščių prasmę, nuotaiką, perteikti emocijas. Visų šventės dalyvių vardu nuoširdžiai dėkojame mūsų vertėjai!
Išklausius susirinkusiųjų kūrybą, trumpai ją aptarus ir išklausius gerbiamo svečio nuomonę, buvo toliau bendraujama prie vaišių stalo, dalijamasi naujomis mintimis ir knygomis, džiaugiamasi susitikimu...
Tikimės, kad kitų metų Poezijos paukštė į susitikimą pakvies naujų, jaunų poetų, kad jaunimas išdrįs parodyti, jog sugeba matyti pasaulį truputį kitaip – jautriau ir spalvingiau, negu kasdienė realybė.
Gero Tau skrydžio, nuoširdžioji mūsų Poezijos paukšte!
Nijolė Valečkienė
Panevėžio KRC informantė
 |
| Poezijos paukštė – 2010 dalyviai. |
|
