Naujienos

Gegužės pradžioje dešimčiai LGK vertėjų iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos buvo surengti lietuvių gestų kalbos kvalifikacijos tobulinimo kursai pagal Surdologijos centro parengtą metodinę medžiagą „Vertimas ugdymo procese“. Vertėjų centrų vadovai buvo paprašyti atsiųsti pačius stipriausius vertėjus. Pernai parengta medžiaga praktikoje buvo išbandoma pirmąkart, tad Surdologijos centrui reikėjo panašių kompetencijų klausytojų, kad mokymai vyktų kuo sklandžiau ir kuo akivaizdžiau atsiskleistų mokomosios medžiagos privalumai ir trūkumai.

Mokiniai patirtimi lenkė mokytojus

Reikia pripažinti, kad prieš mokymų pradžią ne mažiau už klausytojus jaudinosi lektoriai. Pastaruoju metu Surdologijos centras pasipildė naujais darbuotojais, kurie dar negali pasigirti patirtimi, o vertėjų centruose, atvirkščiai, dirba patirties ir įgūdžių turinčių vertėjų. Tad kritiškai žvelgiant, padėtis klostėsi net kiek komiška: mokiniai patirtimi lenkė mokytojus. Vis dėlto LGK vertėjai elgėsi korektiškai, tokių dalykų „nepastebėjo“, o dėmesį sutelkė į naujas žinias.

Žinių, patarimų, konsultacijų, mokymų verčiantiems aukštosiose mokyklose vertėjams šiuo metu labai trūksta. Dažnas atvejis, kai vertėjo išsilavinimas žemesnis nei studento, o jei ir prilygsta, studijų kryptis ne visada ta pati. Sudėtingas pats vertimo tekstas. Todėl teikti vertimo paslaugas švietimo įstaigose ir negali būti paprasta.

Siekia įmanomo tobulumo

Apie tai daug kalbėjome ir su Andriumi Barisevičiumi, iš šalies samdytu lektoriumi, kuris šiemet savo patirtimi sustiprino jauną Surdologijos centro lektorių būrį.

Pokalbio pradžioje šiek tiek trikdė pernelyg „sunkus“ ir atsakingas Andriaus požiūris į mokymo medžiagą, bandymas nustatyti, ar joje įdėtas „filosofinis“ pagrindas buvo vertėjams matomas ir prieinamas. Pašnekovas, būdamas ir medžiagos rengėjas, ir lektorius jaudinosi, ar pakankamai gerai medžiagoje buvo sudėlioti akcentai ir orientyrai, kreipiantys vertėją tinkama linkme ir palengvinantys kasdienes jo užduotis. Bet kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau imponavo atsakingas požiūris, pastangos pasiekti įmanomą tobulumą, pagarbus požiūris į nelengvą vertėjo darbą.

Apie vertėjo darbą

A.Barisevičiui atrodo svarbu rasti atsakymus, kada vertėjas turi tik versti, o kada versti su tam tikrais paaiškinimais. Kaip padaryti taip, kad būtų paaiškintas tekstas, bet susilaikyta nuo jo komentarų? T.y., išsaugotas neutralumas. Lektorius supranta, kad vertėjas, savo specialybės meistras, gali pasiekti, kad kurtieji naują medžiagą suvoktų geriau negu girdintieji bendramoksliai. Bet tai reikš, kad vertėjas dalį darbo atliko ir už dėstytoją. Ir klausė: „Ar turi vertėjas tai daryti?“

Tai buvo išties įdomus klausimas, todėl šių eilučių autorė jį peradresavo klausiančiajam. Deja, atsakymo negavo ir esą jo vieno negali būti. Kiekvienas vertėjas elgsis savaip, o ar jis neperžengė savo kompetencijos ribų, sukontroliuoti beveik neįmanoma. Turbūt ir nereikia. Daug svarbiau jam duoti „įrankius“, „kelrodį“, kuris padėtų atsirinkti, kas leistina, o kas ne. Kad jis išmoktų tuo pačiu metu optimaliai tenkinti kurčiojo poreikius ir tausoti save.

Samprotavome ne tik apie vertimo dalykus. Kartais LGK žinių vertėjui visiškai pakanka. Bet „paveda“, tarkim, nepakankamas mokėjimas klausytis, išgirsti. Kartais tenkinamasi teksto formos vertimu, o turinys taip ir lieka pilnai neišsemtas. Remsiuosi Andriaus žodžiais, kuris gerą vertimą vadino „sklandžiu perėjimu iš vienos kultūrinės koduotės į kitą“. Kaip dažnai sklandumo vis dar pritrūksta... Tačiau ar tai tik vertėjų darbo brokas? Jei neskubėsime atsakyti, pamąstysime, atrasime daug daugiau priežasčių.

„Užkabinome“ ir kurčiuosius. Pvz., dėl to, kad paslaugos gavėjai per mažai informuoti, kas yra vertimo paslauga, arba dar kitaip, kur baigiasi vertimo ribos. Nedaugelis iš jų sugebėtų apibrėžti, kokios yra kliento teisės ir pareigos ir kokios – vertėjo. Dėl to kartais tenka kalbėti apie kitus dalykus – pažeistas paslaugos gavėjo ar teikėjo teises...

Apie mokymus

Dėl vieno dalyko sutarėme: trumpalaikiai mokymai suteikia naujų žinių, bet negali užtikrinti jų įtvirtinimo ir diegimo praktikoje. Visa tai – „namų užduotys“ kiekvienam vertėjui individualiai. Kad ir kiek būtų mokymams laiko, paaiškėja, kad jo visada per mažai. Nors čia pat ir patys pripažinome, kad mokymo medžiagos iš tiesų savaitės mokymams paruošta pernelyg daug. Ir planuoti ją reikėjo paprastesnę. Iki pastraipų, ilgesnių tekstų vertimo šįkart ir neprieita. Vos užteko laiko sakinių vertimui.

Klausytojams patiko simuliacinės vertimo situacijos. Tai leido iš šalies pamatyti, ką reikėtų daryti kitaip, pačiam prieiti išvados. Bet kad naujas elgesio modelis taptų savastimi, reikia turėti galimybę tuos dalykus kontroliuoti ir dažnai kartoti. Kitaip naujovių niekada savo darbe ir neįdiegsi.

Ne visiems vertėjams patiko, kad daugiau mokymų laiko buvo skirta darbui kompiuteriu. Jiems priimtinesnis būdas versti „gyvai“. Mokymai - nedažna galimybė pasimokyti vieniems iš kitų, pasidalinti patirtimi ir... nuoskaudomis, palyginti vartojamą leksiką, išmokti naujų gestų, o, apibendrintai kalbant, nejučia prisidėti ir prie LGK norminimo darbo. Tad „gyvo“ bendravimo reikia kaip oro.

Mokyta buvo ir paprastesnių, bet taip pat svarbių dalykų: vertėjo etikos, pagarbos klientui ir kolegai, tinkamos laikysenos, pakankamo dėmesio savo išvaizdai. Aptarti darbo poroje principai.

Vertėjų atsiliepimai

Savo atsiliepimus apie kursus atsiuntė ir vertėjai. Klaipėdietė mums rašė, kad ji parsivežė ne mažai naujo: naujų gestų, naudingų pamokymų. Esą ji ir anksčiau jausdavusi, kad kažką daro galbūt ne taip, bet sąmoningai to netikrino ir nesuvokė. O dabar gautus patarimus bando pritaikyti savo kasdieniame darbe.

Vilniečiai taip pat neabejoja kursų nauda. Jie pripažįsta, kad daug dalykų tarsi ir buvo žinomi, tačiau nebuvo taikomi, todėl pamažu užsimiršo. Daugeliui buvo naudinga pasikartoti LGK gramatikos taisykles, jie grįžo išmokę naujų gestų. Taip pat akcentavo, kad ateityje norėtų daugiau dirbti auditorijoje su kurčiaisiais, bet ne kompiuteriu.

Kauniečiai savo atsiliepimą padalino į dalis. Jiems patiko, kad buvo „gyvo“ vertimo. Esą toks vertimas padėjo ieškoti ir pamatyti savo klaidas bei išmokti taisyklingai versti. Anot jų, parengta medžiaga buvo aktuali, nes būtent rengėjų atrinktose mokymams srityse dažniausiai vertimo metu ir kyla problemų. Privalumu įvardintas mokymas versti iš gestų kalbos į žodinę kalbą, bet pastebėta, kad „kartais gestai uždengdavo lūpų artikuliaciją“ (čia apie filmuotą medžiagą). Parengtas mokymams situacijas kauniečiai, kaip ir kitų miestų vertėjai, vadino metodinės medžiagos stipriąja „puse“. Vieninteliu pastebėtu trūkumu įvardintas numatytas mokymams laikas. Esą savaitė tikrai per mažai.

Dauguma klausytojų jau dabar nekantrauja gauti mokymo medžiagą, kad galėtų išmoktus dalykus pasikartoti ir įtvirtinti, kad jie neužsimirštų. Kursų organizatoriai pageidauja, kad didžioji centrų vertėjų dalis išklausytų mokymus ir tik pasirengę savarankiškam darbui imtųsi atlikti savarankiško darbo užduotis.

Iš tiesų tam tikri prieštaravimai tarp lektorių ir klausytojų turbūt neišvengiami ir tai neturėtų būti pateikta kaip problema. Šiuo atveju, priešingai, norisi pasidžiaugti bendru klausytojų ir lektorių darbu kurčiųjų labui. Vertėjai nori tobulinti vertimą, išvengti klaidų, o Surdologijos centro darbuotojai rūpinasi, kaip paslaugos teikėjams padėti, atrasti tinkamiausius vertimo būdus ir kelius. Todėl šįkart ne per skambu bus pasakyti, kad nuo mokymo ir mokymosi stadijos pasukome bendradarbiavimo link.


Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Jaunieji Surdologijos centro lektoriai.

Samdytas lektorius Andrius Barisevičius savo patirtimi sustiprino jauną Surdologijos centro lektorių būrį.