Naujienos

Nubyrėjo trečdalis studenčių

Ketvirtoji vertėjų laida... Į pirmą kursą susirinko 29 merginos, per trejus metus studijuojančiųjų sumažėjo iki 20, sėkmingai mokslus baigė 19. Dar vienai merginai baigiamąjį specialybės egzaminą teks laikyti iš naujo. Po ilgų dvejonių valstybinė egzaminų komisija absolventės vertimo gebėjimus įvertino neigiamu balu.

Ar konfliktas tikrai prišaukė pokyčius?

Į šį kursą dėmesį atkreipėme dėl nedidelio konflikto su Vilniaus AGKVC.  Beje, įdomu, kad už tai, kas buvo rašoma mūsų spaudoje apie tai, tiek profesionalūs dirbantys vertėjai, tiek būsimos vertėjos iš dalies kaltina šių eilučių autorę. Bet kada žurnalistė bando grįžti prie pusės metų senumo įvykių ir atstatyti teisybę „pagal juos“, abi pusės vengia tai daryti. Todėl lieka neaišku, kas specialistus supykdė. Ar žurnalistės neobjektyvumas skelbiant informaciją ar pats įvykio paviešinimo faktas?

Būsimos profesionalės, kalbintos likus visai nedaug laiko iki valstybinių egzaminų, pripažino, kad dalies jų kaltės dėl konflikto būta. Pirmiausia dėl to, kad pasirinko ne tą bendravimo toną ir formą. Beje, netrukus atėjo ir „bausmė“ – paskutinės praktikos metu Vilniaus AGKVC jos tapo nepageidautinos. Kad nuosėdų likę ir joms, jautėsi, bet, pasimokiusios iš praeities, viena kitą stabdė ir savo „teisybės“ žurnalistei jau nedėstė. Tepasakė, kad atsiprašė visų, ką manė esant reikalinga, ir patikino, kad nė vieno vertėjo įžeisti asmeniškai tikrai nenorėjo.

Plačiąja prasme vis dėlto linkusios tikėti, kad, nors pasekmių ir buvo, gerai, kad išprovokavo konfliktinę situaciją. Anot jų, kartais konfliktas – būdas tobulėti. Ir, jei viską būtų galima pakartoti iš pradžių, jos vis tiek bandytų diskutuoti, tik jau kitais būdais. Vien todėl, kad kas nors pasikeistų. Jos tikros – vertėjų bare, bent jau Vilniuje, pokyčių reikėtų.

Būsimi kalbos specialistai pusę metų nesimokė kalbos

Kolegiją palieka truputį pavydėdamos pirmakursiams. Jie mokosi pagal naują studijų programą, kurią, jų nuomone, apgynė jos, nes kreipėsi į dekanatą, daug kalbėjosi su specialybės dėstytojais. Merginos stebėjosi, kad prieš tai baigusi laida abejingai taikstėsi su faktu, kad paskutinį trečio kurso semestrą programoje visiškai nenumatyta vertimo praktikos dalykų, nors mokslų pabaigoje iš šios disciplinos laikomas valstybinis egzaminas. Vėlesnėms laidoms nuo 2008-ųjų jau bus kitaip. Jos iki pat mokslų pabaigos mokysis specialybės dalykų. Esą taip ir turi būti: nori užsienio kalbos išmokti, kalbėk ja nuolat. Stabčiosi, kurį laiką nevartosi, įgūdžiai atrofuosis. Prieš valstybinį specialybės egzaminą nerimavo, kad būtent taip joms ir galėjo nutikti.
Studijų viduryje sužinojo, į kur įstojo
Merginos negalėjo pasakyti kaip, bet mano, kad prieš stojimą turėtų būti informacijos apie specialybę daugiau. Jos tik antram kurse susidūrė su kurčiaisiais ir iš tikrųjų suprato, kur įstojo.

Praktikas reikia labiau apgalvoti ir trumpinti

Pirmo kurso praktikos metu joms kurčiųjų aptarnavimo niekas nepatikėjo. Merginos su tokiu sprendimu visiškai sutinka – kalbėjimo įgūdžiai dar buvo menki. Bet kurčiųjų darželyje, anot jų, mėnesį karpyti karpinius ir laukti nežinia ko, taip pat nepasirodė labai prasminga. Tikina, kad praktikos apskritai šiek tiek ilgokos. Būtų daugiau naudos, jei jų trumpinimo sąskaita padaugėtų specialybės užsiėmimų. Na, o praktika naudinga būna tik tuo atveju, jei „pasiseka“. Sėkmę jos supranta šiek tiek skirtingai, bet esmė – galimybė išbandyti save skirtingose vertimo situacijose. Nelabai patinka versti poliklinikose. Labiausiai dėl to, kad dėl vizito pas gydytoją paprastai iš anksto neįspėjamos, todėl neturi galimybės ruoštis vertimui. Tikina, daug įvairialypės naudos gavusios per praktiką LKNUC. Įgūdžius ten galima tobulinti ir humanitarinių, ir gamtos, ir tiksliųjų mokslų srityje, taip pat po pamokų bendraujant su mokiniais neformalioje aplinkoje. Na, ir vaikai geranoriškesni už saugusiuosius.

Mokslus, priešingai, – reikia ilginti

Merginos įsitikinusios, kad treji studijų metai yra per trumpas laikas išmokti kalbos labai gerai. Po jų baigsiančioms laidoms linki, kad mokslai truktų ilgiau, kad būtų mokoma tarptautinės gestų kalbos.

Nėra tęstinių LGK studijų

Tikras galvos sopulys studentėms, kad vertėjų studijos – netęstinės. Norėdamos solidesnio žinių bagažo, jos turės iš naujo stoti į universitetą ir prieš tai baigti bakalauro studijas, tik po to magistro. Žinoma, iš visai kitos srities. Jų studijos Vilniaus kolegijoje neprilygsta bakalauro studijoms. Žinia, antri aukštieji mokslai dabar Lietuvoje kainuoja didelius pinigus. Dėl šios priežasties vienos išgyvena, kad turi laidoti geresnio išsilavinimo viltį, kitos – kad dar kelerius metus bus brangiai kainuojančios tėvų išlaikytinės, trečios suka galvą, ar paimta paskola studijoms gyvenime atsipirks.

Daugiau nė pusė absolvenčių diplomą grūs į stalčių

Devynios pakelia rankas pripažindamos, kad nori dirbti pagal specialybę. Likusios bent šiandien linkusios pasiimti diplomą ir iš kurčiųjų padangės dingti negrįžtamai. Nedaug džiaugsmo sistemai ir dar mažiau valstybei, investavusiai į jų mokslus nemažas lėšas...

Visos darbo nori Vilniuje ar Kaune

Kitas dalykas, kad iš tų devynių nė viena birželį nebuvo labai tikra, kad gaus darbą. Juk dėl prastos ekonominės padėties šiemet Lietuvoje LGK vertėjams naujų darbo vietų faktiškai nesukurta. Darbą beveik visos, norinčios dirbti pagal profesiją, išskyrus gal vieną ar dvi, įsivaizduoja tik Vilniuje. „Blogiausiu atveju“, anot jų, Kaune. Pastarosios anksčiau ar vėliau irgi svajoja sugrįžti į sostinę. Žinoma, kiekvienu atveju gyvenimas patvarko savaip, bet absolvenčių nuostatos LKD gali sukelti visišką neviltį. Tai reiškia, kad specialistų rengimas sau, vertėjų centrų darbas sau, kurčiųjų poreikiai - irgi sau.

Dirbti vien vertėju – neįdomu?!

Ir net dalis tų merginų, kurios svajoja apie darbą pagal specialybę, linkusios profesinius įgūdžius derinti su kitu darbu kurčiųjų sistemoje. Pasak jų, pvz., ruošti kultūros projektus ar pan., bet ne vien versti. Šiandieninėms studentėms vien LGK vertėjo darbas atrodo kiek monotoniškas, nepakankamai kūrybingas, stabdantis asmenybės lavėjimą. Štai įrodymas. Ataskaitas po antro ir trečio kurso praktikų (kai susidūrė su kurčiaisiais) jos parašė, rinkdamos elementarius žodžius ir posakius, nors iki tol joms tai nebuvo būdinga.

Piktina visuomenės požiūris

Paklaustos apie tai, kas LGK vertėjo darbe jas trikdo ar piktina, pirmiausia pamini nepakankamai brandų ir tolerantišką visuomenės požiūrį į kurčiuosius ir į jas, girdinčiąsias, su kurčiaisiais bendraujančias gestų kalba. Dažnai jaučiasi esą antrarūšiai žmonės. Iš dalies turbūt tai būtų atsakymas, kodėl LGK vertėjo darbas nėra populiarus. Jaunam žmogui labai svarbi aplinkinių nuomonė. Jei ji daugeliu atveju skeptiška, tuomet didelio entuziazmo negali tikėtis.

Skaudina kurčiųjų kategoriškumas

Merginos nepateisina ir kurčiųjų skepticizmo. Už jų pavartotą ne tokį, kaip jie įpratę gestą, dažnas „kerta“ iš peties. Užuot parodęs, prie kokio jis pratęs, sukasi nuo vertėjos ir sako, kad ji nemoka gestų. Merginos prašo tikėti jomis ir duoti laiko mokytis, pasitaisyti, o ne iš karto reikalauti, kaip iš patyrusių vertėjų. Juk negalėdamos mokytis, negalės tobulėti. Taip pat stebisi, kad kurtieji vertėjų kovoje už didesnį atlyginimą nepalaiko. Esą, kam, jei ne jiems, turi rūpėti, kokie žmonės juos aptarnaus? Juk ten, kur geras darbo užmokestis, ten telkiasi gabesni profesionalai. Gabesni profesionalai – anot jų, kokybiškesnės paslaugos.

Tiki, kad viskas susitvarkys savaime

Vis dėlto mano pašnekovės, nors įsitempusios, dėl didelių mokymosi krūvių šiek tiek ir sudirgusios, pokalbį baigia optimistiškai. Jos tiki, kad galbūt pradės dirbti ir tiesiog ras savo vietą kurčiųjų sistemoje. To ir norisi joms palinkėti. Ir padėkoti už atvirumą ir drąsą reikšti savo nuomonę. Kaip kitaip mes sužinotume, kuo gyvena sistemai tokie reikalingi būsimi specialistai. Paradoksas – reikalingi, bet į darbą beveik neimami ir nelabai besiveržiantys. Bent kol kas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Ketvirtoji vertėjų laida.