Naujienos

„Jūs blogai girdite? Negali būti!“

Skandinavijos šalys yra gerai žinomos dėl pasiekimų kurčiųjų integracijos ir reabilitacijos srityje. Šiandien šiose šalyse kurtieji ir neprigirdintieji priima kochlearinę implantaciją ne taip liguistai, kaip prieš kelerius metus. Be to, ryškėja tendencija, kai vietoje vieno pasirenkami du implantai. Lankantis Norvegijoje man pasisekė susipažinti su moterimi, turinčia du implantus.

Pamačiusi Anitą pirmą kartą konferencijoje, skirtoje neprigirdinčiųjų reabilitacijai, pamaniau, kad tai viena iš girdinčiųjų svečių-ekspertų. „Jūs blogai girdite? Negali būti!“ – nepasitikėdama žvelgiau į energingą Anitą, kuri lengvai bendravo su konferencijos dalyviais neskaitydama iš lūpų, nepasilenkdama prie kalbančiojo ir nevargindama prašymais pakartoti arba atsistoti taip, kad matytųsi veidas. Anita lengvai atsakinėjo į klausimus iš už nugaros. Vis dėlto paaiškėjo, Anita blogai girdėjo nuo gimimo ir jos klausa nuolat blogėjo.

Pasimokiusi bendrojoje mokykloje būdama paauglė Anita perėjo į neprigirdinčiųjų mokyklą, kur mokėsi trejus metus. „Čia susitikau su kitais neprigirdinčiaisiais, aptarinėdavome klausos problemas, stengiausi susikurti savo strategijas, kad susitaikyčiau su klausos netektimi.“

Šiandien Anita – psichiatrijos ir psichosomatinės fizioterapijos ekspertė, ji padeda žmonėms įveikti psichologines ir medicinos problemas. Tarp jos pacientų yra ir neprigirdinčiųjų.

„Aš turiu tris paauglius sūnus. Jie augo su beveik negirdinčia mama ir kartą buvo tiesiog šokiruoti, kai pabariau, kad vartoja keiksmažodžius. „Kaip tu išgirdai, ką mes kalbame?“ Tai buvo pirmas kartas, kai nežiūrėdama į sūnus supratau, ką jie kalba už mano nugaros. Ir tai įvyko po kochlearinės implantacijos“.
„Norvegijoje daug pasiekta organizuojant pokochlearinę reabilitaciją – paaiškino Anita. – Mums pasisekė, nes rengiamos reabilitacinės priemonės visiškai atitinka kochlearinių implantų (KI) naudotojų poreikius, galima sakyti, kad jos yra atsakas į mūsų prašymus“.

Beje, labai svarbu padėti gydytojams suprasti, kaip sunku išmokti viską girdėti iš pradžių. Daugelis KI naudotojų susiduria su sunkumais prašydami atostogų dėl ligos, kurios būtinos reabilitacijos kursui, tuo tarpu medicinos centrai, kuriuose atliekamos KI operacijos, ne visada pateikia gydytojams visą reikalingą informaciją.

Kaip Norvegijoje gaunamas kochlearinis implantas?

Anita paaiškino: „Eilių atlikti operaciją nėra, vaikai gali gauti du implantus vietoj vieno. Tačiau suaugusieji priversti laukti antrojo implanto apie 3 metus. Suaugusieji Norvegijoje dar nepriklauso prioritetinei grupei gauti du implantus“. Anita piktinasi, kad reikia įrodinėti, jog du implantai užtikrina geresnį kalbos suvokimą nei vienas. Be to, yra žinoma, kad daugumai turinčiųjų vieną implantą sunku jį suderinti su klausos aparatu. Labai svarbus dalykas ir laikas: antrojo implanto operacija, atlikta praėjus penkeriems metams po pirmojo, gali pasirodyti pavėluota ir neveiksminga...

Kaip priprasti prie kochlearinio implanto?

Adaptacija prie KI – ilgas procesas, kurį kiekvienas įveikia skirtingai. Anitos žodžiais, jos atveju nusivylimas ir motyvacija ėjo drauge. „Mano pirmasis susidūrimas su KI skambesiu buvo šokiruojantis. Vėliau šitą naują keistą garsą aš praminiau „piemenėlio varpeliais“. Visi garsai iš pradžių man atrodė panašūs į vieną didelį varpelį ir aš išsigandusi laukiau, kuo jie taps ateityje“. Tada Anita nusprendė, kad jos senoji atmintis apie garsus bus jai „barometras“, tam tikra koordinačių sistema, kuri padės išmokti girdėti su implantu.
Ką Anita darė? Ji nusipirko nešiojamą „Walkman“ grotuvą bei kompaktinių diskų su jai žinomomis melodijomis ir ėmė iš naujo pratintis prie savo jaunystės muzikos. Iš pradžių jaunystės muzika skambėjo ausyse kaip varpeliai ir bliovimas, bet Anita užsispyrusi diena po dienos, savaitė po savaitės vaikščiojo su grotuvu ir suko diskus iš naujo. Po truputį „piemenėlio varpeliai“ įgavo daugiau ar mažiau suprantamą skambesį ir ritmą. „Aš pastebėjau, kad man lengviau „pagauti“ ritmą, kada pagal jį judu prieš veidrodį“, – pasakojo Anita. Pamažu garsai iš „piemenėlių varpelių“ tapo panašūs į metalinius ančiuko Donaldo krykavimus, paskui į katės kniaukimus, kol galiausiai virto melodingais mėgstamos muzikos garsais.

Tą pačią strategiją Anita naudojo ir mokydamasi girdėti ir atpažinti kalbą: ji kalbėdavosi su savo pačios atvaizdu veidrodyje ir skaitė iš lūpų savo pačios žodžius. Susitikdama su žmonėmis ji įdėmiai klausydavosi jų kalbos garsų ir tuo pačiu metu stengėsi skaityti iš lūpų: „Buvo varginamai sunku iš naujo mokytis suprasti žodžius ir ištisus sakinius. Iš nuovargio kartais tekdavo nutraukti bendravimą. Labai pamažu pradėjau suprasti, ką man sako draugai ir nepažįstami, ir net nepastebėjau, kaip nustojau skaityti iš lūpų! Galų gale patikėjau, kad galiu girdėti su kochleariniu implantu“.

Priprasti prie implanto buvo toli gražu nepaprasta. Įtampa atsiliepė netgi fizinei savijautai: Anitai pasidarė sunku kvėpuoti, pradėjo skaudėti sąnarius. „Svarbu nesustoti ir visada didžiuotis, kad ir menkiausiais savo pasiekimais ir žingsniais į priekį“, - pabrėžia Anita. Ji nuolat treniravo smegenis, kad sukurtų, jos žodžiais tariant, „naują klausos atminties kompoziciją“, ir palaipsniui ėmė greičiau suvokti garsus.
Kai Anitai buvo atlikta antrojo implanto operacija, teko pereiti tą patį adaptacijos laikotarpį. Tiktai užduotį apsunkino tai, kad pirmąjį implantą teko laikinai nusiimti: tik šitaip galima suprasti, kaip naudotis naujuoju – kitu atveju Anita būtų girdėjusi tik daug garsesnį pirmąjį implantą, nes smegenys teikia pirmenybę stipriems impulsams. Po treniruočių užsispyrusi moteris įsitikino, kad du implantai – tai vieninga visuma ir klausyti su dviem implantais kur kas lengviau ir fiziškai, ir psichologiškai. Dabar jai nereikia nuolat prašyti pašnekovo, kad pakartotų, ką sakė.
Anitai pasikeitė VISKAS. Pasaulis tapo toks prieinamas, o tai, kas vyksta aplinkui, taip aišku ir suprantama, kad gyvybinga ir aktyvi moteris visa galva nėrė į Oslo kultūrinį gyvenimą. Ji vis dažniau ėmė susitikinėti su naujais įdomiais žmonėmis kavinėse, klubuose ir kitose triukšmingose vietose, kur anksčiau ji nesilankydavo. Vaikai išaugo, ir Anita panoro pamatyti pasaulį – dingo pokyčių baimė. Atrodė, viskas puiku, bet vyras ėmė pavydėti Anitai jos naujų pomėgių. Iš pradžių Anitos vyras visada palaikydavo žmoną, padėjo jai priprasti prie gyvenimo su kochleariniais implantais, bet kai tik prisitaikymo procesas baigėsi, jis pasijuto esąs nereikalingas. Anitai prireikė metų, kad susitvarkytų santykiai su vyru, kuris per tą laiką išmoko priimti fiziškai ir psichologiškai pasikeitusią žmoną tokią, kokia ji tapo.

Papasakota istorija – sėkminga istorija moters su dviem kochleariniais implantais. Bet, žinoma, kochleariniai implantai ne visada padaro stebuklą. Dvipusė kochlearinė implantacija turi ir trūkumų. Pirmiausia tai labai didelės medicinos paslaugų, kadrų ir programų rengimo išlaidos, nekalbant apie galimą riziką klausos likučiams. Kai kuriems žmonėms mėgautis muzika, kalba ir kokybišku akustiniu suvokimu pakanka vieno implanto, derinamo su klausos aparatu...

Nepaisant to, jog būtinas individualus darbas su kiekvienu neprigirdinčiuoju, vis daugiau tyrimų rodo, kad antrasis implantas gali kokybiškai pagerinti implantacijos poveikį – jis padeda girdėti sudėtingoje garsinėje aplinkoje ir lokalizuoti garsą. Tokiu būdu galima būti teigti, kad antrasis implantas pagerina sutrikusios klausos žmonių gyvenimo kokybę.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad daugelyje šalių šiandien aktualiausia problema – kokybiška ir prieinama reabilitacija su vienu implantu, joms būtina parengti reabilitacinę programą, kuri užtikrintų prieinamas ir reguliarias surdopedagogo bei diagnostinės paslaugas. Ir, žinoma, kochlearinės implantacijos atveju pirmiausia reikalingas artimųjų, draugų ir visos visuomenės palaikymas.

Karina Čiupina
V jedynom stroju, 2009, Nr. 12.

Iš rusų kalbos išvertė
Joana VANAGIENĖ