|
Norėčiau ir aš prisidėti prie diskusijos, koks būdas geriausiai tinka mokyti kurčius vaikus. Kadangi esu kurčia mama ir mano vaikai taip pat kurti, tai šeimoje visi bendraujame vien tik gestų kalba. Žinoma, turėdama nemenką gyvenimo patirtį, aš tikrai neimsiu įrodinėti, kad vaikams nereikia išmokti žodinės kalbos. Tačiau noriu paskatinti suaugusius girdinčius žmones pirmiausia paaiškinti kurtiems vaikams, kodėl jie turi mokytis lietuvių kalbos. Tuomet mes nenusikalsime kurčio vaiko orumui. Tai yra neversime jo mokytis labai sunkaus dalyko jam nesuprantant, kam to reikia.
Taip pat manau, kad kurti vaikai turi teisę augti ir informaciją gauti jiems prieinamu būdu, t.y., kad jų artimiausioje aplinkoje vyrautų gestų kalba. Jei jie turės galimybę bendrauti gestų kalba, jie galės gauti daugiau informacijos, o jos pagalba jų požiūris į lietuvių kalbą anksčiau ar vėliau taps pozityvesnis. Mažiems vaikams reikia patirti vaikystės džiaugsmus. Deja, nuo mažens jiems tenka mokytis kalbėti, jie vedami pas dėdes ir tetas, kurie su jais sėdi prie veidrodinės sienos, liepia į ją žiūrėti ir bandyti tarti garsus. Mažyliai jų prasmės nesupranta, nes suaugusieji jiems negali gestais ar žodžiais, kurių vaikai dar nemoka, paaiškinti, kodėl taip reikia ir ką tai reiškia.
Prieštaraučiau ir nuostatai, kad vaikus reikia mokyti žodinės kalbos nuo mažens nevartojant gestų kalbos. Pabandykim įsivaizduoti, kas būtų, jei girdintys ar kurti tėvai, kurie moka gestų kalbą ir jiems gimė girdintis vaikas, verstų vaiką bendrauti gestų kalba, o kalbėti žodžiais mokytų vėliau. Būtų tikrai absurdiška. Girdintis vaikas vis tiek išmoktų žodinės kalbos ir su bendraamžiais ja nuolat bendrautų. Tai taikytina ir kurtiems vaikams: jie tarsi savaime, prigimties „skatinami“ išmoksta gestų kalbos, o žodinės kalbos išmoksta kaip antrosios. Ir pastarosios vėliau.
Vėl ir vėl spaudoje pedagogai grįžta prie minties, kad gestų kalba trukdo kurtiesiems išmokti taisyklingai kalbėti ir rašyti. Nereikėtų visos kaltės versti vien tik gestų kalbai. Lietuvoje gestų kalba pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba palyginti neseniai, dėl to tapo madinga dėl visų nesėkmių kaltę versti gestų kalbai. Gestų kalba kaltinama dėl to, kad ji nepadeda išmokti lietuvių kalbos, vis dar abejojama, ar ji turi savo gramatiką. Gal jau ne taip garsiai ir atvirai, tačiau vis dar daugelis mūsų kurčiųjų mokyklų pedagogų ir kai kurie tėvai gestų kalbai lipdo primityvios kalbos etiketę. Tačiau Pasaulio kurčiųjų federacija ir žinomi kurčiųjų bendruomenei mokslininkai teigia, kad gestų kalba yra lygiavertė šnekamajai kalbai. Jei taip nebūtų, negi tiek atsakingų žmonių klaidintų kurčiuosius ir girdinčiuosius? Štai JT Neįgaliųjų konvencijoje teigiama, kad gestų kalba turi būti taikoma kurčiųjų vaikų mokymo procese, pripažįstama, kad gestų kalba išskirtinė kurčiųjų bendravimo forma. O kokią poziciją užimsime mes?
Noriu papasakoti apie vieną kurčiųjų mokykloje, kai dar pati buvau mokinė, vykdytą eksperimentą. Siekdami mus išmokyti žodinės kalbos, mokyklos vadovai liepė visiems mokiniams būnant mokykloje bendrauti vien tik žodine kalba, t.y. pamokų metu, per pertraukas, po pietų ir t.t. Mokytojams buvo liepta stebėti, ar laikomasi nurodymo, ir, vos pamačius vartojant gestų kalbą, iškart bausti. Šis bandymas visiškai žlugo, nes mes vis tiek slapčia bendravome gestų kalba. Nenatūralus bendravimas ėjo prieš mūsų prigimtį. Vartodami lietuvių kalbą mes negalėjome efektyviai dalintis informacija, suprasti, ką netobula lietuvių kalba sako draugai. Pagaliau tai atimdavo daug laiko.
Manau, jei mokytojai tuo metu, kai mokiausi mokykloje, būtų mokėję gestų kalbą ir jei jie būtų sugebėję susieti gestus su žodžiais, tai dabar puikiai mokėčiau rašyti. Buvo viena mokytoja, kuri, nors ir nemokėdama gestų kalbos, rado būdą paaiškinti, ką reiškia mums nežinomi žodžiai. Ji pasitelkdavo vaidybą, pantomimos elementus. Jos dėka pamažu suprasdavome žodžio reikšmę ir įsimindavome, kada ir kaip galima jį vartoti. Jei mokytoja būtų mokėjusi gestų kalbą, mokymo rezultatai galėjo būti dar geresni.
Žinau, kad daugelis pedagogų sako, kad vaikai beviltiški arba jie nieko nepasieks, jei mokydamiesi bendraus gestų kalba. Ypač mokytojai skundžiasi, kad jau kelinta vaikų karta kartoja tas pačias klaidas. Visi kaip vienas rašo: "buvo eiti", "bus skaityti" ir pan. Esmė ta, kad mes, kurtieji, gestų kalbos gramatiką taikom lietuviškam tekstui. Pedagogai, mokėdami lietuvių gestų kalbą, sugebėtų paaiškinti kalbų skirtumus ir išmokytų kalbų taisyklių nepainioti. Bet problema, kad jie nesistengia mokymo procese taikyti dvikalbio mokymo.
Manau, kad siekti geresnio kurčių vaikų raštingumo galėtų padėti knygų skaitymas. Dėl šio tikslo tėvai ir pedagogai galėtų suvienyti pastangas. Įdomios knygos skatintų vaikus sieti žinomus gestus su naujais žodžiais, įsiminti jų reikšmes.
Surizikuosiu pasakyti dar daugiau. Esu linkusi manyti, kad nereikia suabsoliutinti žodinio bendravimo. Šiuolaikinė visuomenė tampa vis mažiau bendraujanti dėl laiko stokos, visuotinai vartojamo interneto ryšio. Dabar interneto pagalba puikiausiai galime bendrauti raštu ir pagaliau (!) net vaizdu. Manau, žodinė kalba kurčių vaikų ugdyme vyraujančią vietą turėtų užleisti rašto kalbai. Kai dėl žodinės lietuvių kalbos, tai turėtumėme paisyti vaikų nuomonės ir gabumų.
Man nesuprantama, kodėl daugelis pedagogų mokymo procese taiko tokius neefektyvius mokymo būdus, kaip klausimas-atsakymas. Kodėl nediskutuojama, nesikalbama? Juk reikia lavinti vaikų mąstymą, mokyti juos analizuoti, priimti sprendimus, o ne mintinai mokyti klausimų ir teisingų atsakymų. Prisimenu, kad mums reikėjo išmokti linksniuoti. Mes iškaldavome, bet nemokėdavome linksniavimo taikyti praktiškai, kadangi nelabai suprasdavome, kas tai yra ir kodėl taip reikia.
Tada buvo taip, bet tikiuosi, kad ateityje mokytojai, puikiai mokantys gestų kalbą, išmokys vaikus rašyti, kartu su vaikais galės analizuoti naują medžiagą ir kt. Pvz., mokytojas gestų kalba sakys sakinius, o vaikai juos užrašys lietuviškai. Paskui visi kartu aptars kalbų skirtumus tekste, išsiaiškins tipines klaidas ir mokytojas ras būdą padėti vaikams įsiminti, kaip išvengti, kad gestų kalbos gramatika „nepersikeltų“ į jų rašinius.
Linkėčiau, kad pedagogai, tėvai, švietimo sistema rastų bendrą būdą, kaip paruošti vaikus savarankiškam gyvenimui, kuriame vyrauja žodinė aplinka.
Ona PEČIULIENĖ
|
