| Gestų kalbos studentai nerimauja dėl ateities | 2011 05 25 |
|
Per LKD posėdžius, kurčiųjų bendruomenės renginius ir susitikimus dažnai girdėdavau minint problemą, kad Vilniaus kolegiją baigę gestų kalbos studentai neina dirbti vertėjais. Taigi nusprendžiau susitikti su studentais ir iš pirmų lūpų išgirsti, ką jie mano apie gestų kalbos studijas ir vertėjo darbą. Trys antro kurso studentės sutiko su manimi pasikalbėti ir atvirai papasakoti apie studijas, praktiką ir ateities planus, bet prašė, kad straipsnyje neminėčiau jų tikrųjų vardų, taigi vadinkime jas Egle, Ieva ir Lina. Pasirinkdamos gestų kalbos studijas pirko katę maiše Visos trys studentės teigė, kad tarp jų giminių ar pažįstamų buvo kurčiųjų, bet artimiau su jais nebendravo, kurčiųjų kultūros nepažinojo ir iš esmės apie gestų kalbą nežinojo nieko. Tiesiog vartydamos knygą, kurioje aprašytos visos Lietuvoje siūlomos studijų programos, rado, jog egzistuoja gestų kalbos studijos, ir pamanė, kad čia būtų įdomu mokytis. Eglė ir Ieva teigė, jog pageidavimų sąraše gestų kalbą įrašė ne pirmu numeriu, tačiau padavusios dokumentus tikėjosi, kad įstos būtent į šią specialybę. Lina tikino, jog pradžioje gestų kalbą įrašė 7 numeriu, o vėliau apsigalvojo ir pakeitė į 1-ąjį numerį. Ji pasakojo: „Studijų programa buvo aprašyta labai gražiai. Atrodė, kad bus tiek daug darbo galimybių ir vertėjų centruose, ir mokyklose, ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, ir socialiniu darbuotoju. Tik vėliau supratau, kad vienintelis darbas, kurį galėsiu dirbti po studijų – gestų kalbos vertėja.“ Linai pritarė ir Ieva: „Knygoje viskas buvo aprašyta jau taip nusaldintai... Pasirodo, yra visai ne taip. Maniau, jog mokysimės ir gestų kalbą, ir tai, ko reikia, pavyzdžiui, norint būti mokytoja. Pasirodo, jei norėsiu dirbti mokytoja, dar reikės baigti ir pedagogiką.“ Mokytis įdomu Merginos teigė, kad nors studijos ir ne visai tokios, kokių tikėjosi, mokytis gestų kalbą joms patinka. Studentės džiaugiasi, kad ją mokantis nėra daug sausos teorijos, mokymasis vyksta praktiškai: dėstytojai per paskaitas sukuria įvairias gyvenimo situacijas, ir studentams tenka čia versti. Merginos labai gyrė savo dėstytojus, sakė, jog dažnai dėl studentų jie stengiasi labiau nei šie dėl savęs. Studentės prisiminė, kaip dėstytojai savo iniciatyva suorganizavo apsilankymą muziejuje. Jame studentai turėjo versti tai, ką pasakojo gidas. Pasak merginų, tokia praktika ypač reikalinga. Studentės teigė, kad jaučia, jog studijų programoje per daug paskaitų, kurios joms nereikalingos: psichologijos, socialinių mokslų. Praktika Vilniaus gestų kalbos vertėjų centre nuvylė, kitur - patiko Kai kalbėjausi su studentėmis, joms buvo likusi savaitė iki praktikos. Ieva apgailestavo, kad šiemet antrakursiams antro semestro praktika sutrumpinta nuo 6 iki 4 savaičių, o pirmakursiams vietoj 2 savaičių pailginta iki 4. Pasak jos, praktika kaip tik reikalingesnė aukštesniuose kursuose, kai studentai jau geriau moka gestų kalbą ir gali versti. O pirmame kurse praktika būna tik pažintinė, taigi ir tų dviejų savaičių būdavo per daug. Merginos mano, kad prastai organizuota praktika – didelė problema. Lina prisiminė savo praktiką Vilniaus gestų kalbos vertėjų centre: „Mums sakė, kad bus daug darbo, bet buvome kartu su trečiakursiais, taigi vienu metu buvo apie 20 žmonių. Trečiakursiai paėmė visus darbus, o mums nebuvo ką veikti. Nuėjusi į praktiką jau pirmą dieną iš vertėjų išgirdau tokių dalykų: „koks čia darbas, ko tu čia sėdi, kokia čia alga, tau visai nereikės to, ko moko kolegijoje...“ Po tokių kalbų, aišku, dingsta noras dirbti.“ Kai Lina grįžo po praktikos, net dėstytojai pastebėjo, kad jai tapo sunkiau bendrauti gestų kalba, nes visą mėnesį beveik nekalbėjo. Tačiau iš klaidų organizuojant praktiką pasimokyta. Šį semestrą jau pasirūpinta, jog praktika antrakursiams ir trečiakursiams vyktų ne vienu metu. Vis tiek Lina netiki, kad praktikantams bus daug darbo Vilniaus gestų kalbos vertėjų centre. Ji teigė, jog susidarė įspūdį, kad vertėjai čia dažnai turi mažai darbo, nes sutinka juos darbo metu vaikštinėjančius po parduotuves. Studentės, atlikusios praktiką kitose įstaigose, buvo patenkintos. Eglė praktiką atliko Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Ji džiaugėsi, kad su kitomis studentėmis net vesdavo pamokas mokiniams. Ieva atliko praktiką Klaipėdos vertėjų centre. Ji pasakojo, kad versdavo pamokas Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos mokiniams, o vertėja būdavo šalia ir padėdavo, jei praktikantė ko nors nesugebėdavo. Ieva sakė, jog ir šį semestrą norėtų atlikti praktiką ne Vilniuje, nes čia būna per daug žmonių ir praktikos vadovai negali jiems skirti pakankamai dėmesio. Pasak studenčių, anksčiau važiuoti atlikti praktikos į kitus miestus buvo problemiška, nes reikėjo patiems susimokėti nuomą už gyvenamąją vietą. Šį semestrą studentams, norintiems vykti į kitus miestus, apgyvendinimo išlaidos bus apmokėtos. Tačiau merginos apgailestavo, kad tai joms pranešta likus vos savaitei iki praktikos, todėl dauguma jau susiplanavo likti Vilniuje. Algos per mažos, kad būtų verta vykti dirbti į kitus miestus Ieva, teigė, jog atlikti praktiką Klaipėdoje jai labai patiko, bet važiuoti ten dirbti po studijų vargu ar ryšis, nes alga per maža, kad būtų įmanoma išsinuomoti butą, prasimaitinti ir dar turėti pinigų kitoms išlaidoms. Labai trūksta vertėjų Panevėžyje ir Šiauliuose, bet, merginų nuomone, mažai tikėtina, kad atsiras žmonių, kurie už vertėjo algą ryžtųsi palikti sostinę. O norinčių dirbti Vilniaus vertėjų centre jau dabar susidarė eilė. Taigi Ievai realiausias variantas atrodo baigus kolegiją dar baigti ir pedagogikos studijas, o tada dirbti kurčiųjų mokytoja. Tačiau mergina čia pat priduria: „Baigus studijas reikia iškart įsilieti į kurčiųjų bendruomenę, reikia nuolat bendrauti gestais, kad jų nepamirštum. O jeigu kur kitur studijuosiu arba lauksiu eilėje, kol galėsiu įsidarbinti Vilniaus gestų kalbos vertėjų centre, pamiršiu gestų kalbą. Kaip šioje situacijoje derėtų elgtis, neįsivaizduoju...“ Jai pritardama Eglė prisiminė vieną istoriją: „Vertėja metus po studijų nedirbo, paskui įsidarbino mokykloje. Tačiau jau buvo pamiršusi daug gestų, mokiniai buvo nepatenkinti, reikalavo pakeisti vertėją, o ji iškart puolė į ašaras.“ Tvirtai apsisprendusių dirbti vertėjais, pasak merginų, iš jų kurso 17 žmonių yra vos 4 ar 5. Tikėkimės, kad iš šiemet baigsiančių 14 studentų nusiteikusių dirbti vertėjais bus daugiau. Situaciją dėl studenčių praktikos komentuoja Vilniaus gestų kalbos vertėjų centro direktorius Dainius Jakutis. Jis patvirtino, kad praėjusį semestrą į praktiką vienu metu atėjo antrakursiai ir trečiakursiai, todėl susidarė labai didelis skaičius praktikantų. D. Jakutis sakė: „Tai yra ne mūsų, o Vilniaus kolegijos problema. Jeigu jie suplanuoja, kad praktika bus vienu metu antrakursiams ir trečiakursiams, mes tiesiog suteikiame galimybę studentams ateiti. Kokybiško praktikos atlikimo tokioje situacijoje negali būti, tai tiesa. Bet mes norime padaryti gera Vilniaus kolegijai, o galėtume jų ir atsisakyti. Jeigu jie taip suplanavę praktikas, vadinasi, pas juos yra problemų dėl planavimo.“ Šį semestrą praktikos antrakursiams ir trečiakursiams jau vyksta ne vienu metu. Paklausiau D. Jakučio, ar studentai turės daugiau darbo, kai jų Vilniaus gestų kalbos vertėjų centre bus mažiau. Jis paaiškino: „Antrakursiai dar neverčia, jie turi tik stebimąją praktiką. Studentai juk turi praktikos planus, ką jie turi daryti, ko jie neturi daryti. Ko jie nori yra viena, o darbo realybė yra kitokia. Antrakursių mes neleidžiame į ligoninę ar į teismą, nes jie dar nemoka, jie turi stebėt. Studentai turi daugiau dirbti patys individualiai, mokytis gestus. Tam ir yra stebimoji praktika. O trečiame kurse jie jau gauna didesnį krūvį.“ | |
Naujienos
