|
Mūsų mažame kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pasaulyje atsiradęs drąsuolis neprigirdintis pasiekė savo tikslą ir tapo Europos krepšinio čempionato, kuris vyko rugpjūčio 31- rugsėjo 18 d. Lietuvoje, savanoriu. Savanoriavimas Naujininkų vidurinės mokyklos abiturientui Šarūnui Paulauskui nepakeitė ateities planų, tačiau jam tai buvo įdomi ir naudinga patirtis.
Kurčiųjų šeimoje augęs neprigirdintis Šarūnas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, bet moka gerai gestų kalbą. Jis planuoja studijuoti VGTU, nori tapti statybos inžinieriumi.
Šarūnas savanoriavo nuo rugsėjo 7-os iki 12 dienos „Siemens“ arenoje. Šio įtempto ir įdomaus darbo įspūdžiai jam išliks visam gyvenimui.
Europos krepšinio čempionato savanorį Š. Paulauską kalbina „Akiračio“ jaunimo korespondentė Emilija Kisnieriūtė.
Kas tave paskatino tapti Europos krepšinio čempionato savanoriu?
Kovo mėnesį netyčia aptikau registraciją į savanoriavimo atranką. Maniau, kad nepateksiu, bet vis tiek bandžiau laimę. Tai vienas didžiausių sporto renginių per visą Lietuvos istoriją, norėjosi išbandyti savo galimybes. Labai laukiau lemtingos dienos, kai turėjo ateiti laiškas su kvietimu į balandžio mėnesio mokymus Kaune. Mane išrinko, bet džiaugiausi santūriai, nes įveikiau tik pirmąjį etapą. Tik po Kauno mokymų turėjo paaiškėti, kas pateks. Mokymai praėjo sėkmingai, mane pakvietė būti savanoriu. Tada labai apsidžiaugiau, nekantraudamas pradėjau laukti Europos krepšinio čempionato. Į atranką registravosi apie 6000 žmonių, į Kauną pateko 2000, o iš jų atrinko 1500 savanorių. Čempionato varžybose Kaune ir Vilniuje dirbo savanorių ir iš kitų šalių.
Kodėl taip norėjai tapti savanoriu?
Norėjau būti didžiausio sporto renginio Lietuvos istorijoje dalimi, pamatyti užkulisius, įgauti patirties ir išvysti iš arti visas krepšinio žvaigždes. Tai neįkainojama patirtis.
Kas labiausiai kaip savanoriui padarė įspūdį?
Jau pats Europos čempionatas - didžiulis įvykis. Tiek daug žvaigždžių vienoje vietoje. Ir krepšinio sirgaliai ypatingi:net už menką pagalbą jie nusišypsodavo ir padėkodavo, o tai suteikdavo stimulą dar geriau atlikti savo darbą. Taip pat stebino čempionato organizuotumas, nes atrodė, kad tokio masto renginį be didesnių nesklandumų labai sunku organizuoti. Tačiau per čempionatą nebuvo nė vieno nesusipratimo ar klaidų.
Kokį garsiausią krepšininką pirmą kartą išvydai ir paprašei jo autografo?
Daug garsių žvaigždžių pamačiau vienoje vietoje, išskirčiau gal tik Vokietijos krepšininką Dirką Novickį (Nowitzki), žaidžiantį NBA. Gavau jo autografą, labai juo džiaugiuosi, net įsirėminau.
Ar buvo nuostabiausia diena, kurios niekada nepamirši?
Visos dienos buvo nuostabios, tų dienų niekada nepamiršiu. Dirbau rugsėjo 7-12 dienomis, po 12 valandų per parą. Buvau pavargęs, bet vis tiek padėjau žmonėms.. Mano kolegos savanoriai buvo patys draugiškiausi ir nuostabiausi žmonės.
Ar buvo keblumų su girdinčiais žiūrovais? Jei taip, apie tai papasakok.
Su girdinčiais žmonėmis nebuvo problemų. Gal tik kartą kitą teko prašyti pakartoti, ką sakė, bet viską girdėjau ir aiškiai supratau. Reikėjo kalbėti tiek angliškai, tiek lietuviškai. Buvo sunkumų su kitomis kalbomis, tad teko ieškoti savanorio, kuris mokėjo tą kalbą. Taip pat buvo žmonių, mokančių tik savo gimtąją kalbą, dėl to teko kalbėtis gestais. (Kartais gerai mokėti ir gestų kalbą . Tačiau viskas praėjo sklandžiai.
Ar buvo verta dirbti savanoriu? Kodėl?
Taip, išties buvo verta. Tiesą sakant, net nemaniau, kad bus taip įdomu. Galiausiai tiek žvaigždžių kartu pamatyti, gal tai – vienintelė galimybė gyvenime.
Ar mokslo pradžia nesutrukdė savanoriauti? Ar pavyko susitarti su mokytojais, kad išleistų tave toliau savanoriauti iki pusfinalio?
Nesutrukdė, mat buvo dar tik mokslo metų pradžia. Mokytojų neprašiau leidimo, nes organizatoriai pažadėjo duoti pateisinamąjį raštelį. Kai viskas baigėsi, parodžiau mokytojams. Kai kurie mokytojai pagyrė už tokią veiklą, o direktorius Gediminas Urbonas (buvęs realybės šou „Robinzonai“ dalyvis) paspaudė ranką.
Kaip reagavo tėveliai, mokytojai, artimieji ir draugai? Ar tave palaikė?
Iš pradžių mama neapsidžiaugė, kad patekau į savanorių grupę. Ji manė, jog dirbsiu mėnesį ir nuo to nukentės mokslai. Vėliau sužinojusi, kad viso labo tik 7 dienas, džiaugėsi. Giminaičiai labai gyrė, pavydėjo, o draugai juokais šaipydavosi, kad būsiu "vergas" ar panašiai, bet ir jie patys pavydėjo tokios galimybės.
Ar nebuvo sunku savanoriauti?
Savanoriavimo darbas buvo išties sunkus. 12 valandų per parą, septynias dienas, reikėdavo nuolatos stovėti sporto arenoje ir padėti žmonėms, jei matydavau, kad jie kažko nesupranta. Tačiau tiek sirgalių šypsenos ir padėkos, tiek nemokamos rungtynės ir galimybė iš arti pamatyti krepšininkus, tiek kolegos savanoriai gerai nuteikė šiam darbui. Visada jaučiau didelę motyvaciją padėti.
Ko tu palinkėtum kurtiesiems ir neprigirdintiesiems?
Linkiu jiems stiprybės gyvenime ir stengtis siekti savo svajonių.
Dėkui už įdomų ir nuoširdų pokalbį. Šarūnai, linkime ir toliau savanoriauti, daug naujų įspūdžių ir sėkmės abitūros egzaminuose.
 |
| Naujininkų vidurinės mokyklos abiturientas Šarūnas Paulauskas. |
|
