|
Iš Bolivijos grįžo pusę metų šioje egzotiškoje Pietų Amerikos šalyje savanore dirbusi kurčiųjų bendruomenės narė Monika Kumžaitė. Spalio 22 d. Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija (ViKJO) surengė paskaitą, kurioje M. Kumžaitė dalijosi įspūdžiais apie darbą ir gyvenimą Bolivijoje.
Išsamiai apie M. Kumžaitės nuotykius Bolivijoje rašėme anksčiau. Šįkart skaitytojams pateikiame trumpą interviu su Monika apie jos nuotaikas sugrįžus į Lietuvą.
Kokie buvo paskutiniai mėnesiai Bolivijoje?
Daug nuotykių buvo. Bendravau su žmonėmis iš Bolivijos, Argentinos, Brazilijos, Čilės. Buvo smagu susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis. Pakeliavau po Čilę, Argentiną.
Ar nebuvo liūdna palikti Boliviją ir ten sutiktus žmones?
Buvo liūdna, nes gaila palikti viską, ką pradėjau. Daug ko išmokau: boliviečių gestų kalbą, skaityti ispaniškai. Įgijau draugų, su kuriais buvo smagu leisti laiką. Džiaugiausi galėdama dirbti su vaikais. Man patiko būti svetimoje šalyje. Įgijau vertingos patirties.
Kokios nuotaikos grįžus į Lietuvą? Ar norėjosi namo?
Jaučiuosi ramiai. Buvau visų išsiilgusi. Tačiau galėčiau gyventi bet kur.
Ar pagyvenusi Bolivijoje pradėjai kitaip vertinti Lietuvą ir lietuvius?
Lietuviai pesimistai. Daug kas mano, kad prastai gyvena. O iš tikrųjų čia gyventi gera, ramu. Bet jei Lietuvą lygintume su Anglija, aišku, kad ten geriau.
Kaip Bolivijoje įgyta patirtis tave pakeitė?
Aš "pasenau".
Ar dar norėtum važiuoti savanoriauti į užsienį?
Taip. Bet čia turiu kalnus darbų. Kada nors tikrai vėl norėsiu būti savanore. Savanoriavimas tapo mano įpročiu.
Kalbino Agnė KARVELYTĖ
 |
| Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijos surengtoje paskaitoje M. Kumžaitė dalijosi įspūdžiais apie darbą ir gyvenimą Bolivijoje. |
|
