Naujienos

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjo Pasaulinės mėgėjų teatrų asociacijos AITA/IATA Meno tarybos nariai: R. Ellis (JAV), S. Olkkonen (Suomija), R. Kuinto (italija) J. Elbers (Olandija). Jie vieningai pabrėžė aukštą „Mimikos“ teatrinę kultūrą.

Meno tarybos nariai kaip vienas tvirtino, kad yra matę kurčiųjų spektaklių savo šalyse, tačiau lietuvių sceninis darbas išsiskiria menine kokybe, kuri, jų manymu, - visos spektaklio kūrėjų komandos nuopelnas. Gebėjimas organizuoti tokią gausybę aktorių sceniniam veiksmui, spektaklio scenografija, kostiumai, choreografija visiems paliko neišdildomą įspūdį.

Dr. Danutė Vaigauskaitė, AITA/IATA Meno tarybos narė, Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos (LMTS) prezidentė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Sąjungoje yra toks puikus kolektyvas! Sveikinu talentingą teatro režisierę J. Mažeikienę, jos nuolatinę pagalbininkę, kostiumų dailininkę V. Matuzevičiūtę, jaunuosius padėjėjus – scenografą N. Petrauską ir choreografą M. Svirskį su gražia švente – „Aukso paukštės“ atskridimu į darnią kūrėjų šeimą! Neabejoju, kad ši komanda sukurs dar daug puikių spektaklių, kurie džiugins ir kolektyvą, ir jų gerbėjus. Sėkmės!

Irena Maciulevičienė, LLKC Teatro poskyrio vadovė, Teatro nominacijų vertinimo komisijos narė. Noriu pasakyti „Gyvasties prisilietimui“ daug komplimentų. Puiki režisūra, scenografija. Apskritai spektaklyje dera, vienas kitą papildo visi teatro komponentai. Nauja, kad spektaklio pagrindas - ne žodis, bet judesys. Įsitikinome, kokia ši kalba talpi ir įtaigi. Imponuoja gražus, didelis kolektyvas, kuriame aktoriai vienas kitam padeda, jaučia vienas kitą.
Didelė režisierės įtaiga. Janina taip pat - ir kūrinio autorė. Žiūrovas jaučia, kiek ji sudėjo meilės į šią medžiagą. Tai persiduoda jam.

Spektaklyje naudojami ženklai labai talpūs. Štai karo scena. Ją simbolizuoja mojančios moterų rankos. Ir viskas. Karas vyksta už žiūrovų akiračio. Būtent pasakojimo keitimas simboliu sukuria draminę įtampą. Epizodas įrodo, kad Janina tikrai verta dar vieno komplimento: yra etiška ir brandi režisierė moteris. Savo sceniniu sprendimu ji rodo: jei karas - gyvenimo neišvengiamybė, tai bent neturi būti aukštinimo objektas. Baigdama noriu pasakyti, kad tai labai lietuviškas, šiltas, jautrus darbas.

Juozas Mikutavičius, LLKC direktoriaus pavaduotojas, „Aukso paukščių“ sumanytojas. Jei šis apdovanojimas šiandien galėjo atsidurti kurčiųjų teatro rankose, vadinasi, Lietuvoje neįgaliesiems jau sukurta pakantumo atmosfera. Kritikams ir visuomenei svarbiau už neįgalumą pasirodė kūrybiškumas. Jeigu gilintumėmės, netrukus įsitikintume, kad vis dėlto daugelio mūsų požiūriai neįgaliųjų atžvilgiu tebelieka šleivi. Bet dejavimais ir kalbomis jų neištaisysime.
Belieka tas pats – meno kalbos jėga. Tad nenusiraminkite. Kitąmet „Aukso paukštę“ vargu ar pelnysite. Bet judėkite, neužsidarykite. Tegu dialogas su visuomene nenutrūksta, tegu mėgėjų teatro žiūrovai jūsų nepamiršta. Įrodykite, kad dirbant atvirai, kantriai ir nuosekliai galima ištrinti bet kokias takoskyras. Sveikinu jus ir nuoširdžiai to linkiu.

Ramūnas Abukevičius, aktorius, režisierius, Teatro nominacijų vertinimo komisijos narys, J. Mažeikienės Klaipėdos universiteto magistrantūros studijų bendramokslis. Pretenduoti į aukščiausią mėgėjų teatrų apdovanojimą gali tik kolektyvas, turintis pastovų repertuarą ir bent trumputę savo teatro istoriją. „Mimika“ atitinka šiuos kriterijus. Aš nepažinojau Janinos Panevėžio laikotarpiu. Tad vertinsiu tik Vilniaus etapą. J. Mažeikienės darbai įdomūs, visada žada rebusą, intrigą, netikėtumą ir paprastai nenuvilia. Džiaugiuosi, kad Janina pajėgė suburti kolektyvą, parengti žmones atlikti sudėtingus sceninius uždavinius. „Mimika“ įrodė esanti pajėgi scenoje spręsti net filosofines problemas.

Edita Neimane, režisierė, teatro pedagogė (Latvija). Nuostabu, kad režisierė ir aktoriai tiek daug sugeba pasakyti judesiu. Kalbėti apie meilę, neapykantą, išdavystę. Aš - ne lietuvė. Bet kūrinyje naudojami ženklai ir simboliai man visiškai suprantami. Sceninis darbas – iš tiesų puikus. Be priekaištų.

Alla Zorina, Rusijos mėgėjų teatrų asociacijos atsakingoji sekretorė. Man patiko viskas: režisierės darbas, scenografija, kostiumai, choreografija. Kukliomis priemonėmis jaudinamai papasakota šalies ir meilės, gyvenimo, pasaulio sandaros istorija. Puiku, kad jūsų šalyje taip stipriai pažengusi integracija. Aš žinojau, kad aktoriai neįgalūs, bet scenoje jie nebuvo tokie. Tai yra ne tik relaksacija, bet ir menas.

Virginija Matuzevičiūtė, „Mimikos“ kostiumų dailininkė. Tam tikros kartos Panevėžio jaunimas tapatino save su J. Miltinio teatru. Aš – ne išimtis. Užaugau teatre. Jame dirbau nuo 16 metų. Gėriau jo aromatą. Ir pamilau visam gyvenimui. Turiu dekoratoriaus dailininko ir surdopedagogo diplomą. Su Janina bendraujame nuo „Akimirkos“ laikų, jau 15 metų. Esame pažįstamos dar ilgiau.

Pasitarimai dėl spektaklio kostiumų prasidėjo maždaug prieš 9-8 mėnesius. Dabar gyvenu Klaipėdoje ir sostinėje nelabai turiu kur dėtis. Tad nemažai eskizų buvo kuriami telefonu. Į Vilnių atvykau likus trims savaitėms iki premjeros. Turiu prisipažinti, kad siūti man – katastrofa. Šio darbo imuosi tik tuomet, kai jau visiškai nėra kam. Vis dėlto kartais ir nebūna kam...

Šiame spektaklyje man nauja tai, kad rūpinausi tik kostiumais. Bendradarbiaudama su Janina iki šiol būdavau atsakinga ir už scenografiją. Pagrindine spektaklyje iškėlėme gyvybės medžio idėją, kuri mūsų ainiams ir buvo svarbiausia. Senovės lietuviams mitologinis medis asocijavosi su kosmoso sandara. Jo šaknys – tai žemė, kamienas – augalai, paukščiai, žmonės. Viršūnė – kosmosas. Nenorėdami apkrauti žiūrovo ir idėjos, mes nesiėmėme atkurti visiškos pagonybės autentikos. Na, tai būtų ir per sudėtinga. Tad apavą, kostiumus, papuošalus stilizavome. Gyvybės medžio simbolika „sukrito“ į tautines juostas, moterų papuošalus, kostiumus. Štai jūs klausiate, ką atspindi prie sijonų apačios prisiūti rutuliukai. Tai saulės ir šalčio simbolis. Dirbome visi vieningai, laikėmės to paties stiliaus. Tad režisūra, šokis, kostiumai, scenografija gražiai susiliejo. Džiaugiuosi ir manau, kad būtent dėl vientisumo ir tarpusavio darnos mus lydėjo sėkmė.

Užrašė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ