| Mieste prie Nevos, arba Sankt Peterburgo pasaka | 2008 08 25 | ||||
|
Šią vasarą, birželio 20-24 d., Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija PAGAVA vėl pakvietė keliauti – vykome į ekskursiją Lietuva-Pskovas-Sankt Peterburgas-Lietuva. Kelionėje dalyvavo kurti ir neprigirdintys jaunuoliai iš Vilniaus, Tauragės, Panevėžio, Šiaulių ir Alytaus bei jų tėvai. Pirmasis sustojimas - Pskove. Mus pasitiko gidė Julia Kuzmina. Ji nuoširdžiai pasakojo apie miestą, pirklius, vienuolynus ir šventyklas. Sužinojome, kad Pskovas yra vienas seniausių Rusijos miestų – senovės sergėtojų. Jis yra labai patogioje geografinėje padėtyje: iki Sankt Peterburgo - 280 km, iki Maskvos – 689 km. Pskovo sritis ribojasi su Baltarusija, Estija, Latvija. Miestas, išsidėstęs prie upės Velikaja, net 33 metus buvo valdomas lietuvių kunigaikščio Daumanto. Jo garbei Pskovo kremlius vadinamas "Dovmontov grad" (Daumanto miestas), o pats Daumantas buvo kanonizuotas į šventuosius. Atvykę Sankt Peterburgą skubėjome surasti nakvynės vietą. Viešbutis buvo vos kelios minutės iki jūros pakrantės, tačiau pastato vidus grąžino į praeitį: įsivaizduokime bendrabučio tipo pastatą, kur viso aukšto gyventojai turi tenkintis 1 dušo ir pora tualeto kabinų. Piteris (taip jį vadina vietos gyventojai) sekė mums savo pasaką... Tai nepaprasto grožio pastatų, architektūros ir paveldo paminklų, parkų, begalės tiltų ir fontanų, vestuvių ir išleistuvių iškilmių miestas. Vidurvasarį Sankt Peterburgas vos valandėlei paskęsta prieblandoje – pusantro mėnesio čia tęsiasi „baltosios naktys“. Mums pasisekė, nes orai buvo gražūs – pasirodo, kad čia per metus suskaičiuojama tik 32 saulėtos dienos. Sankt Peterburgas įsikūręs Nevos upės žiotyse, prie Suomijos įlankos. Nevos krantine jis primena Paryžių, kanalais ir upėmis – Veneciją ar Amsterdamą, parkais – Prahą. Dažnai jis vadinamas “šiaurės Venecija”, muziejumi po atviru dangumi. Kad tai taiklu, įsitikinome plaukdami laivu Nevos kanalais: intakų tilteliai, auksu ir mozaikomis puošti cerkvių kupolai, rūmai ir parkai. Pasaką tęsė šventyklos. Mums pavyko aplankyti Izaoko (Isakijaus) soborą – vieną gražiausių pastatų į rytus nuo Vatikano, vieną didžiausių pasaulio šventyklų, su nuostabiomis freskomis, vitražais, unikaliomis durimis ir mozaikomis. Čia grupės jaunieji keliauninkai klausėsi gido labai įdėmiai. Soboro puošybai buvo panaudota net pusė tonos aukso ir 14 rūšių marmuro. Nuo soboro viršaus galėjome grožėtis Piterio panorama. Specialiai padarėme lankstą ir apžiūrėjome „Spas na krovi“, arba „Kristaus prisikėlimo“ šventyklą, kuri buvo pastatyta Rusijos imperatoriaus Aleksandro II žūties vietoje, dėl to šventykla taip ir pavadinta. Nepaprasto grožio pasaulinės reikšmės istorijos ir dailės paminklas. Vidaus interjere vyrauja itališkas marmuras, Rusijos akmenys, bronza, sidabras ir daugiau kaip 7000 kvadratinių metrų mozaikos, iš viso – 308 mozaikiniai paveikslai. Norėdami jaunimą supažindinti su kitomis kultūromis, užsukome ir į budistų šventyklą – Dacaną. Lietuvoje šio tikėjimo šventyklų neturime. Prižiūrėtojui paprašius, ant batų teko užsimauti maišelius. Viduje iš tiesų pajutome visai kitą dvasią – vyravo paprastumas, jokių įmantrybių, tik papuoštas altorius bei spalvingi, mūsų akiai labai neįprasti siuviniai ant sienų. Tą pačią dieną lankėme, deja, labai paskubomis, Ermitažą – italų architekto Rastrelio suprojektuotus 535 kambarių Žiemos rūmus, kuriuose daugiau nei tūkstantuje kambarių telpa apie 3 mln. pasaulio meno šedevrų. Čia eksponuojami Leonardo da Vinči, Rembranto, Ticiano, Rubenso originalai, Rusijos dailininkų darbai, antikinių skulptūrų kolekcijos. Kūrinių gausa, įvairovė ir mastai tiesiog stulbino. Gidė sakė, kad, norint apžiūrėti visą Ermitažą, ties eksponatu sustojant po 5 min. ir muziejuje praleidžiant 5 d. per savaitę po 8 val., reikėtų net dešimties metų. Trumpam pabuvome ir legendiniame kreiseryje „Aurora“, kuris 1917 m. lapkričio 7-ąją iššovė į Žiemos rūmų pusę, tuo pradėdamas naują politinę erą ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Nuo prabangos, auksu žėrinčių rūmų kupolų, fontanų ir parkų, graikų bei romėnų mitologijos personažus vaizduojančių skulptūrų, kurias matėme Peterhofe (kitaip Petrodvorece), gali apsvaigti galva. Ši Rusijos carų vasaros rezidencija vadinama „rusiškuoju Versaliu“. Tūkstančiai žmonių, saulė ir vanduo. Jaunimui ypač patiko fontanai-siurprizai, kurie suveikia netikėtai ir gali permerkti kiaurai. Nedaugelis yra buvę Kronštate, o mums pavyko. Dar visai neseniai tai buvo visiškai uždaras miestas – karinio jūrų laivyno bazė su aplink kadaise rankomis supiltais gynybiniais fortais. Žinoma, ne viskas ten blizga, kaip tie paauksuoti rūmų kupolai, bet, jei sugebi nekreipti dėmesio į netvarką, begales kioskelių, prekyviečių, kuriuose aptarnavimas keistokas, į kainas ir ieškai tikrosios rusiškos dvasios, – šis miestas užburia ir mielai seka savo pasaką. Ten lieka dalelė širdies ir noras sugrįžti…
| |||||






















