Naujienos

LKNUC mokinių požiūris į smurto, patyčių paplitimą mokykloje	2008 12 29

LKNUC mokinių požiūris į smurto, patyčių paplitimą mokykloje Kiekvieną dieną girdime apie smurtaujančius paauglius. Paaugliai tyčiojasi vieni iš kitų, iš pedagogų, iš neįgalių, senų. Sąrašą galima tęsti.... Kyla klausimas: kas atsitiko mūsų visuomenėje, kad mūsų vaikai darosi vis žiauresni? Ką darome ne taip? Mūsų jau nebestebina apspardytos ir aprašinėtos mokyklos sienos, sulaužyti suolai, durys, kitas inventorius. Nebestebina ir nuolatinės vaikų patyčios bei muštynės. Iš kur tokia neapykanta, toks įniršis, tokia agresija? Kas dėl to kaltas? Pasak psichologinės telefoninės tarnybos „Vaikų linija“ vadovo Roberto Povilaičio, Lietuvos mokyklas apėmusi tikra smurto epidemija. Šiandien Lietuvoje daug kalbama apie vaikų teises, tačiau, deklaruojant tik teises, pradedama pamiršti, kad vaikas privalo žinoti ir savo pareigas, bei savo veiksmais nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tačiau realybė kitokia.... Smurtaujantys paaugliai neslepia nebijantys pedagogų, nes puikiai žino, kad jie bejėgiai, o tai dar labiau leidžia jiems pasijusti visagaliais. Dabartinį demokratinio auklėjimo modelį neteisingai supranta patys vaikai (beje, dažnai ir jų tėvai). Žiniasklaida kartais mums perša mintį, esą pedagogai mokyklose smurtauja prieš vaikus. Kuo tas smurtas pasireiškia? Argi tai, kad pedagogas sudrausmina mokinį per pamoką yra jo (mokinio) teisės pažeidimas? Argi tai, kad liepiama susitvarkyti klasėje, budėti valgykloje yra jo išnaudojimas? Argi tai, kai pedagogas liepia išjungti mobilųjį telefoną pamokų metu, yra jo laisvių suvaržymas? Kur tuomet pedagogo teisė dirbti normalioje, saugioje darbo aplinkoje? Kur norinčių mokytis, įgyti žinių vaikų teisė? Kodėl ginamas tik tas, kuris puikiai „žino“ savo teises ir sąmoningai ignoruoja savo pareigas? Ar šios problemos yra aktualios Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre? Ar kurtumo negalę turintys mokiniai taip pat smurtauja prieš savo bendraklasius? Ar saugiai jaučiasi mokykloje mokiniai? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus 2008 m. spalio-lapkričio mėnesiais centre buvo atlikta anoniminė apklausa. Ja siekta išsiaiškinti mokinių požiūrį į smurto, patyčių paplitimą mokykloje. Tyrime dalyvavo 5– 14 klasių mokiniai. Iš viso tyrime dalyvavo 102 mokiniai. Tyrimo duomenys parodė, kad didesnė dalis (54,8 %) respondentų patiria patyčias iš savo bendraklasių. Dažniausiai tai pasireiškia šaipymusi, apkalbėjimu, ignoravimu, stumdymu. Į klausimą, kaip dažnai kiti mokiniai tyčiojasi iš tavęs, didžioji dalis atsakiusiųjų (55,6%) teigė, kad tai atsitinka kartais, 7,6% - dažnai, 2,5% - nuolat. 34,2% visų apklaustųjų teigė, kad kiti mokiniai iš jų niekada nesityčiojo. Ar pats mokinys tyčiojasi iš kitų bendraklasių? Į šį klausimą teigiamai atsakė 39,3% visų tyrime dalyvavusių mokinių. Kaip LKNUC mokiniai elgiasi pamatę patyčių situaciją mokykloje: stebi ir nesikiša, bet tyliai palaiko skriaudėjus – 25,3%, stebi ir nesikiša, bet tyliai palaiko tą, iš kurio tyčiojamasi – 17,7%, prisideda prie skriaudėjų – 13,9%, bando apginti tą, iš kurio tyčiojamasi – 39,3%, kreipiasi į pedagogus – 10,1%. Atliktas tyrimas parodė, kad LKNUC patyčių problema egzistuoja, tačiau ji nėra pasiekusi tokio masto, koks yra kitose Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Kurtumo negalę turintys mokiniai LKNUC jaučiasi saugūs: tai nurodė didesnė dalis (70,9%) visų tyrime dalyvavusių mokinių. Tačiau susirūpinti verta, nes neva nekaltas pasišaipymas, erzinimas, apsistumdymas ilgainiui gali virsti psichologiniu ar net fiziniu smurtu. LKNUC imamasi visų prevencijos priemonių mažinti smurto, patyčių, reketo atvejų. Organizuojami įvairūs renginiai, skaitomos paskaitos, ruošiami informaciniai stendai. Tačiau viena mokykla šioje kovoje gali pralaimėti, todėl būtina, kad tėvai bendradarbiautų, dalyvautų centro veikloje. Kasmet mažėja tėvų, norinčių aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje, sprendžiant įvairias ugdymo, elgesio problemas, vis dažniau mokykla paliekama viena, dar dažniau yra kaltinama pedagoginių sugebėjimų trūkumu. Nereikia pamiršti, kad į mokyklos bendruomenę vaikas patenka iš šeimos, kur ir gauna pradines etiketo, kultūros, pagarbos kitam bei pažinimo žinias. Mokykloje tos žinios sisteminamos ir gilinamos. Vaikas iš šeimos atsineša ir požiūrį į prievartą, smurtą, kuris priklauso nuo auklėjimo, tėvų pavyzdžio. Problema - ne tik asocialios, rizikos grupei priklausančios šeimos, kur dažnai ir klesti smurtas, bet ir tos šeimos, kurios savo vaikus auklėja vadinamąja „perdėta meile“, kai vaikui leidžiama daryti viską, ką jis nori, kai vaikas šeimoje laikomas dievaičiu. Taigi šeima ir mokykla yra dvi pagrindinės ir svarbiausios vaiko auklėjimo institucijos. Visi – ir tėvai, ir pedagogai - yra vienodai atsakingi už jaunosios kartos auklėjimą, už jos moralines vertybes. R.Williams yra pasakęs „Visi nori pakeisti pasaulį, bet niekas nenori pradėti nuo savęs“. Tad gal verta atsigręžti į save, pripažinti darytas klaidas ir sėsti prie bendro derybų stalo, kuris vadintųsi „Mes už vaikų ateitį be smurto“. Rasa RUSOVIČIŪTĖ LKNUC socialinė pedagogė