|
Su bendrija PAGAVA kelionės tiek Lietuvoje, tiek po svečias šalis visada pavykusios. Gal dėl to, kad su savais keliauti smagu, bet gal ir dėl to, kad šias keliones organizuoja mūsų lyderės Rima ir Joana su savo pagalbininkėmis. Jos sugeba sukurti nuotaiką ir pašalinti visus nesklandumus kelionėje. Už tai mes visi joms dėkingi!
Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti savo asmeniniais kelionės po Lenkiją įspūdžiais. Keliavome arti – į šalį, kuri visiems gerai pažįstama, daugelis vilniečių netgi moka lenkų kalbą, gal todėl visada gerai joje jaučiasi. Man asmeniškai rūpėjo Krokuva – Lietuvos ir Lenkijos karalių miestas.
Prieš atvykstant į Krokuvą lankėmės Zakopanėje ir Vieličkoje – druskos mieste. Kalnų kurortas Zakopanė sužavėjo savita architektūra, suvenyrais, ožkos ir avies sūriais, švara, tvarka ir besišypsančiais kalniečiais.
Vielička mane asmeniškai tiesiog pritrenkė gamtos turtais ir žmonių darbštumu. Jau prieš 700 metų tose vietovėse išgaunama druska ilgainiui pavertė kasyklas po žeme atskiru miestu, net su gatvių pavadinimais. Stebėtina požeminė bažnyčia, joje iškaltos skulptūrinės kompozicijos, šviestuvų sietynai – viskas iš druskos! Iš tikrųjų manau, kad ši reginį verta pamatyti kiekvienam besilankančiam Lenkijoje, nes tai – unikali vieta ir vaizdai.
Kai atvykome į Krokuvą, pirmiausia sustojome prie senamiesčio vartų ir paminklo Žalgirio mūšiui paminėti. Įdomu, kad karalius Jogaila – kažkur aukštybėse ant žirgo, o po juo apačioje su kardu rankoje stovi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Iš kairės – lietuvis karys, panašus į pirmykštį žmogų, apsisiautęs neaiškiais drabužiais, vos ne „lapine“ kepure, su ietimi rankoje. Nors gidė minėjo, kad mūšį laimėjo jungtinės pajėgos: lenkai, lietuviai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai, tačiau tuo mūsų tautos atstovavimas Žalgirio mūšio lauke ir baigėsi...
Įėję pro vartus į senojo miesto teritoriją apžiūrėjome Krokuvos universiteto statinius, apžvelgėme Rotušės aikštę ir joje esančias bažnyčias, apėjome ratą senamiesčio gatvelėmis. Gidė paaiškino, kad didikų Čertoryskių sukauptoje meno kolekcijoje jų vardo muziejuje eksponuojamas Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“. Be to, gidės nuomone, verta aplankyti didžiausią Rotušės aikštėje esančią Švenčiausiosios Mergelės bažnyčią, kurioje yra įžymus skultoriaus Vito Stvošo XV amžiuje drožtas medinis altorius su žmogaus dydžio skulptūromis. Šia gidės informacija sėkmingai pasinaudojome ir to iš tikrųjų nesigailiu.
Vėliau mūsų ekskursija vedė į karalių rūmus – Vavelį. Jau einant senamiesčio gatvele pamatėme aukštą kalną su galinga mūro siena – tai ir buvo Vavelis. Iš tiesų patys rūmai, jų architektūra, dydis, užmojis, žymių žmonių antkapiai bažnyčios rūsiuose – visa tai kelia pagarbą didžios valstybės istorijai – daugiatautei ir daugiarasei valstybei, kaip minėjo gidė, mums paklausus apie Lietuvos indėlį į ją. Tačiau, deja, nebuvo jokio atskiro Lietuvos vardo paminėjimo, nors mūsų herbas – Vytis – ten išlikęs visur, kur tik įmanoma apžvelgti. Nuoširdžiai nuliūdau dėl to, kad būdami Žečpospolitoje tapome lenkų valstybės dalimi, o ne unijos su ja pilnaverčiais nariais.
Krokuvoje viešėjome Lenkijos Konstitucijos dieną (gegužės 3 d.), todėl miestas buvo šventiškai papuoštas, žmonės šurmuliavo, vyko renginiai. Krokuvos piliečiai ir atvykėliai dalyvavo renginiuose šventiškai pasipuošę, atsipalaidavę, gerai nusiteikę (nematėme nė vieno smarkiai išgėrusio!).
Ypač mus sudomino renginys vienoje senųjų Krokuvos aikščių, į kurią atklydome išgirdę gyvą muziką. Aikštės viduryje įrengtoje estradoje stovėjo muzikantai ir keletas artistų. Visi susirinkusieji aplink estradą laikė rankose knygeles ir dainavo. Pirmą dainos posmą sudainuodavo ir pagrodavo estradoje esantys artistai, po to šį posmą drauge giedojo pagal knygelėse surašytus dainos žodžius visi stovėję aikštėje. Visos knygelėje surašytos dainos buvo patriotinės, skirtos Konstitucijos dienai. Patriotinių dainų autoriai – garsūs poetai, muzikos kūrėjai, senieji ir šiuolaikiniai kompozitoriai. Šis masinis renginys – gegužinių rytmetys (Majova Jutrzenka), arba dainavimo pamokos, – Krokuvoje vyksta tradiciškai Konstitucijos dieną jau 33 metus iš eilės. Renginį globoja asmeniškai miesto meras, o organizuoja aktoriai, lenkų dainų draugija „Lefren“ ir lenkų dainos biblioteka. Scenoje pasirodo savanoriai muzikantai, solistai bei artistai, pasidabinę senoviniais lenkų kostiumais, primenančiais autentiškus, prieš daugelį metu dėvėtus drabužius.
Staiga pagalvojau, kad Lietuvoje stūkso jau Valdovų rūmai, švenčiame Mindaugo karūnavimo dieną, tačiau ar dar kada trauksime kaip Sąjūdžio laikais aikštėje patriotines dainas? Tegu ne visi Krokuvos piliečiai – daugiausia vyresnieji – dainavo, tačiau jauni juk matė ir girdėjo, vadinasi, – mokėsi. Nuostabi pilietiškumo pamoka! Tokiu momentu pradedi suprasti ypač stiprią lenkų patriotizmo dvasią, kuri visada gyva ir neblėstanti, nes yra nuolat puoselėjama įvairiomis priemonėmis ir progomis.
Ši kelionė man buvo ne vien įdomi, suteikusi pramogų ir žinių, bet ir ypač naudinga pilietiškumo pamoka. Suvokiau, kad Lietuvai reikia ne tik Valdovų rūmų, didingų, kokie buvo ir jų valdovai, bet ir gyvų Lietuvos istorijos pamokų, pilietinių iniciatyvų, suteikiančių piliečiams progą didžiuotis savo valstybe, liudyti tai viešai, nuotaikingai, išdidžiai.
Birutė ARLAUSKIENĖ
|
