Naujienos

Vaikų muziejus Holone, Izraelis, unikalus visame pasaulyje. Muziejus nepanašus į kitus muziejus, ne tai ne muziejus, o ekskursija – įspūdžių ir emocijų diena. Čia vaikas gali daug ko išmokti ir daug ką suprasti, jis skatinamas liesti daiktus ir pajusti tekstūras.

Holono vaikų muziejus atidarytas 2001 m., per tą laiką jame apsilankė per milijoną žmonių. Tai vienintelis Izraelyje esantis vaikų muziejus, nors pasaulyje panašių muziejų nemažai; didžiausias Vaikų muziejus pastatytas Meksikoje.
Vaikų muziejus įdomus ir suaugusiems: čia galima prisiminti vaikystę, paskraidyti ant debesies, sužinoti, kaip ir kodėl gyvena skruzdėlės ir kodėl kvarkia varlės, kaip gieda paukščiai ir ošia jūra, kas yra skaičiai ir kas sugalvojo raides, o pabaigoje – pasivolioti sniego pusnyje. Muziejuje yra laboratorija, kur vykdomi daugelio mokslo sričių bandymai: mechanikos, elektros, optikos ir kt.

Holono muziejus yra interaktyvus, čia galima ir privalu liesti, vaikams niekas nedraudžiama, ir galbūt todėl, kad po po muziejų jie vaikšto vieni, neprižiūrimi suaugusiųjų, tai ir elgiasi stebėtinai ramiai ir nieko nelaužo, užtai visur laipioja ir viską sukioja. Vaikščioti po muziejų galima tik grupėmis, kurioms vadovauja profesionaliai paruošti kantrūs ekskursijų vadovai-klounai-aktoriai.

2004 metais muziejaus teritorijoje buvo pastatytas naujas pastatas, skirtas parodai „Dialogas tamsoje“, kuri, kaip manė parodos organizatoriai, turėjo vykti ilgiausiai pusmetį, tačiau sėkmė pranoko visus lūkesčius. Projekto autorius buvo daktaras A.Chaineke, kuriam pažintis su aklu žurnalistu vienoje radijo stočių atskleidė nepažintą keturių pojūčių – klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio pasaulį. Pasirodo, pasaulis be spalvų ir formų visai ne toks skurdus, kaip paprastai mano regintieji. Nuo 2004 m. veikianti paroda leidžia susipažinti su pasauliu, kuriame gyvena aklieji. Tai ne atrakcionas, o veikiau labirintas: parodos lankytojai eina aklojo palydovo, kuris lengvai orientuojais tamsiausioje tamsoje, pėdomis. Eidami link gido balso ir spausdami rankose lazdelę-palydovą lankytojai mokosi skirti lapų šiurenimą, vandens kvapą, automobilių signalus, pagal formą ir kvapą atpažinti ant turgaus prekystalių išdėliotus vaisius ir daržoves. Paviljonas susideda iš kelių salių, imituojančių realią aplinką: gatves, parkus, uostą ir netgi kavinės staliukus. Patys aklieji parodą vadina „gailestingu maršrutu prededančiajam aklajam“ – juk čia nesusidursi su netikėtumais, kurie jų laukia realiame pasaulyje.

Projekto „Dialogas tamsoje“ vertė – beveik pusė milijono dolerių, per metus parodoje apsilanko 50.000 lankytojų.

2007 m. pabaigoje per 200 metrų nuo „Dialogo tamsoje“ paviljono išaugo naujas pastatas-kubas paviljonui „Kvietimas į tylą“, kur vaikams ir suaugusiems siūloma suprasti ką reiškia būti kurčiam.  Po didžiulės „Dialogas tamsoje“ projekto sėkmės gimė „Kvietimo į tylą“ idėja. Ką reiškia gyventi visiškos tylos pasaulyje, ką jaučia kurčias žmogus, neturintis galimybės girdėti garso, triukšmo. Ir ne tik suprasti, bet ir pajusti: pamatyti kurtumą, suvokti jį, pajusti jo skonį ir netgi aromatą.

Kaip visa tai įgyvendinama? Gana sumaniai: pasinaudojant ne tik keturiais pojūčiais (lankytojų ausis visiškai uždengia ausinės), bet ir šiuolaikinėmis technologijomis ir mobilaus ryšio galimybėmis.

Ką girdi kurtieji, kaip jie suvokia aplinkinį pasaulį, kaip bendrauja su draugais, kaip vyksta kurčiųjų teatro spektaklis, ar tokia pati įvairių pasaulio šalių gestų kalbair ar gali kurtieji Izraelyje gauti vairuotojo teises – į visus šiuos klausimus galima rasti atsakymus paviljone „Kvietimas į tylą“. Atsakymus galima rasti, bet ne išgirsti: lankytojų grupę veda kurtieji ekskursijos vadovai, bendraujantys tik gestais ir mimika. Čia neįmanoma išgirsti net savo žingsnių garso, nes juos slopina kilimai ir ausinės: lankytojai prašomi tylėti ir visiškai neatverti burnos, o tai, pasirodo, nėra lengva.

Kad būtų lengviau įeiti į kurčiųjų tylos pasaulį, prieš ekskursiją siūloma pažiūrėti 10 minučių filmą: sumažintus ir padidintus daiktų, pastatų, peizažų kadrus. Įspėti, kas tai yra, galima pagal garsus, tačiau beveik niekam nepavyksta, nes esame labai nepratę išskirti garsą ir bendrojo suvokimo srauto.

Paroda interaktyvi, todėl neįpratusiems lankytojams tenka gerokai pasistengti: spręsti šaradas, piešti ant šlapio stalo, priversti save greitai mąstyti be pasakinėjimų ir netgi išmokti daryti „teisingas“ grimasas. Lankytojams neleidžiama vien tik pasivaikščioti salėmis – jie privalo dalyvauti: aiškintis gestais, piešti autoportretą ore, surasti asociacijų grandinę, mokytis, kaip naudotis mimika jausmams ir emocijoms išreikšti, kaip be žodžių išsakyti savo mintis.

Iš karto už pirmosios salės slenksčio – tyla, kurios nedrumsčia net žingsnių garsas. Lankytojų akys tampa ausimis, rankos – burna, ir jie staiga suvokia, kad galima „girdėti“ užkimštomis ausimi, pasitelkus į pagalbą kitus jausmus ir fantaziją, ir humorą, mimiką, gestus, judesius. Tylos pasaulis nereiškia vienatvės, tai veikiau naujų jausnų pažinimo pasaulis.

Į tylą kviečiami vaikai nuo 9 metų, parodą aplankyti galima grupėmis iki 12 žmonių, ekskursijos trukmė 90 minučių. Iki šios parodos 81 procentas lankytojų kurtumą laikė negalia, po parodos – tik 39 procentai.

Muziejaus direktoriaus Gilo Omerio teigimu, projektas „Kvietimas į tylą“, kaip ir „Dialogas tamsoje“ laužo stereotipus, moko kantrybės ir dėmesio, įgalina suprasti, kad esama kitokių žmonių kitokių pasaulių. „Projektas padeda tiesiogiai susitikti kurtiesiems ir girdintiems ir tokiu būdu prisideda prie stereotipų laužymo“.

Paroda „Kvietimas į tylą“ pirmą kartą buvo pristatyta Paryžiuje, Mokslo ir technologijų muziejuje. Kartu su parodos atidarymu Izraelyje panašus paviljonas pradėjo veikti Vokietijoje, taip pat turėtų atsidaryti Suomijoje bei Šveicarijoje.

Iš anglų kalbos vertė
Joana VANAGIENĖ