|
Požiūris į kurčiuosius keičiasi – šie nebėra uždara bendruomenė, į kurią patekti gali tik jei esi kurčias. Kurtieji tapo labai atviri ir yra vis dažniau matomi visuomenėje. Kurčiųjų integracijos procesai galėtų prasidėti jau nuo mokyklos suolo: sunkumai, privalumai ir trūkumai, tolesnė integracija. Apie visa tai – šis straipsnis.
Integruotas ar specialusis mokymas?
Lietuvoje tėvai pasirenka, kur siųsti savo vaikus: kurtieji gali lankyti specialiąsias mokyklas arba vaikas gali mokytis integruotai. Pagrindinių integruoto mokymo problemų kyla iš bendrojo lavinimo mokyklų nesugebėjimo ir nepasirengimo priimti tokius vaikus: šiose nėra nei specialiųjų pedagogų, nei logopedų, nei surdologų, kurie galėtų dirbti su kurčiaisiais, lavinti jų kalbą. Paradoksalu, tačiau, siekiant integruoti kurčiuosius vaikus, šiems padaroma didelė žala. Bendrojo lavinimo mokyklose jie tampa atstumti, o jas pabaigę įgyja menką išsilavinimą. Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistė Svetlana Litvinaitė teigia: „Kad ir kaip būtų gaila kurčiuosius vaikus siųsti į specialiąsias mokyklas, kurios yra toli nuo namų, tačiau kol kas mūsų integracinė sistema yra labai prasta.“ Jos nuomone, visiškai kurtiems asmenims geriausios yra specialiosios mokyklos, kadangi ten jie kalba savo – gestų – kalba. Šiose mokyklose jų lavinimas yra daug greitesnis ir geresnis. Bendrosios mokyklos ir integruotas mokymas naudos duoda tada, kai vaikas turi kalbos likučių ir šiek tiek girdi. Kitais atvejais bendrojo lavinimo mokyklose kurtieji vaikai naudos negauna: jie nemokomi gestų kalbos, bet negali kalbėti ir lietuviškai, čia jie tampa atskirti, su jais mažai bendraujama, kol galiausiai jie tas mokyklas palieka įgiję labai menką išsilavinimą. Tada kurčiasis lieka vienas: jis negali susikalbėti su kitais kurčiaisiais, nes nemoka gestų kalbos, o su girdinčiaisiais jam bendrauti labai sunku, paprastai pastarieji neturi laiko ir nesivargina to daryti.
Nors girdinčiojo akimis žiūrint, kurtieji turi negalią – negali girdėti, tačiau patys kurtieji to negalia nelaiko. Kurtumas netrukdo vaikams mokytis pagal tas pačias bendrojo lavinimo programas, nors kurtiesiems ir leidžiama prailginti mokymosi laikotarpį. Abiturientai laiko tuos pačius egzaminus, žinoma, išimamos tam tikros jų dalys – užsienio kalbos egzamino klausymo dalis.
Kurčiųjų mokyklose šiandien taikoma bilingvinio ugdymo koncepcija – kurčiųjų mokymas gestų kalbos pagrindu, todėl iš pradžių jie išmoksta gestų kalbos, o paskui šios pagrindu mokosi lietuvių ar kitų kalbų. S. Litvinaitė sako: „Kurčiasis iš pradžių turi gauti lingvistinį pagrindą, tik tada galima mokytis kitų kalbų, todėl kurčiųjų mokyklose iš pradžių mokoma gestų kalbos, o tie vaikai, kurie turi kalbos likučių, mokomi kalbėti, t.y. tarti garsus balsu. Vėlgi Lietuva atsilieka šioje srityje: Skandinavijos šalys jau atsisako šio metodo, nes supranta, kad kažkas čia yra ne taip, o mes dar tik einam šio metodo link ir bandome jį pritaikyti. Tuo metu likęs pasaulis jau atsigręžia į vadinamąjį totalinės komunikacijos metodą, kur su kurčiuoju yra bendraujama visais įmanomais būdais: ir garsu, ir gestais, ir lūpomis, ir kūno kalba, ir abėcėle. Pagrindinis tikslas – kaip nors jį išugdyti ir išmokyti, o būdai tam padaryti jau tampa nebesvarbūs. Įvertinus dabartinę situaciją Lietuvoje, sakyčiau, kad net iki bilingvinio metodo mes dar „nepriaugome“, nes tam reikia, kad visi mokytojai tobulai gerai mokėtų gestų kalbą“.
Labai trūksta gestų kalbos mokytojų. Lietuvoje yra rengiami gestų kalbos vertėjai ir mokomi surdopedagogai – žmonės, lavinantys kurčiųjų kalbą. Tačiau surdopedagogų tėra labai nedaug, nes tai labai nepopuliari profesija, o gestų kalbos vertėjas yra tik vertėjas. Mokytojui išmokti gestų kalbą yra keli būdai: nemokami kursai, kuriuos organizuoja kurčiųjų draugijos organizacijos, įvairūs projektai arba tiesiog mokymasis darbo vietoje. Tačiau mokytojų kaita yra itin didelė, daugelis mokytojų išmokę gestų kalbą supranta, kad nebenori dirbti šioje srityje, ir išeina.
Integracija darbo rinkoje
Įgijus tiek vidurinį, tiek aukštąjį išsilavinimą prasideda naujas gyvenimo etapas, kuris negirdinčiam žmogui yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir girdinčiajam. Čia tik dar kartą pasitvirtina kurčiųjų žiūrėjimo į save logika: kurtumas – ne negalia. Kurčias žmogus gali dirbti kartu su girdinčiais asmenimis, atlikti panašias užduotis. „Dar prieš metus dėl įdarbinimo nebuvo jokių problemų, – pasakoja S. Litvinaitė. – Buvome pasiekę net tokį lygį, kad darbo neturėjo tik tie, kurie patys nenorėjo dirbti. Darbų buvo daug, kurtieji galėjo įsidarbinti labai paprastai, tiek komunikacijos problemos, tiek „darbdavio baimė“ buvo nugalėtos. Gražią iniciatyvą parodė prekybos centrų tinklas „Rimi“, kurie priėmė dirbti kasininkus kurčiuosius.“
Kaip ir visuose kituose sektoriuose, taip ir įdarbinant kurčiuosius, sąlygos krizės laikotarpiu pasikeitė, situacija šiek tiek pablogėjo. Tačiau šiandien vykdomi nauji projektai, nuo kovo mėnesio pradėtas įgyvendinti projektas „Darbo link“. Projekto metu visoje Lietuvoje įsikūrė trylika kurčiųjų įdarbinimo partnerių ir įdarbinti kurčiuosius sekasi visai neblogai.
Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistė S. Litvinaitė sutinka, jog komunikaciniai apribojimai visada išliks, tačiau, nepaisant to, kurtieji gali puikiai atlikti visus kitus darbus: „Kurtieji negali dirbti labai triukšmingoje aplinkoje, negali dirbti su judančiais mechanizmais, natūralu, kad jie niekada nebus ir telefono operatoriais, tačiau jie nėra neįgalūs ir gali atlikti daugelį kitų darbų.“
Atskirties pobūdis ir priežastys
Šiandien kurtieji dirba kartu su girdinčiais žmonėmis, nors ilgą laiką buvo gana uždari, bendraudavo tik savo bendruomenėse. Girdintieji dažnai jausdavosi pašaliniais ir keistai žiūrėjo į jiems nesuprantama kalba bendraujančius žmones. Šiandien kurtieji tapo labai atviri, jie organizuoja savo renginius, dirba integruotai su girdinčiaisiais. Kurčiųjų draugijos organizacijos organizuoja nemokamus gestų kalbos kursus, į kuriuos gali ateiti visi norintieji.
S. Litvinaitė pasakoja: „Atskirtis komunikacine prasme šiandien jau nebeegzistuoja. Kurtieji yra lygiai tokie pat žmonės, kaip ir visi, tik kalba kita kalba. Jie nepasako labas, o apsikabina. Atskirtis – ne bendravimo, o kitas lygmuo. Pavyzdžiui, jeigu kurčias žmogus šiandien norėtų išsikviesti policiją, to padaryti jis negalėtų. Mobilusis telefonas šiuo atveju negali padėti, nes kurtieji negali girdėti, o sms žinutės nėra priimamos. JAV tiek policininkai, tiek ugniagesiai, tiek medikai turi turėti gestų kalbos pradmenų.“
Kasdienėje aplinkoje kurtieji susiduria ir su daugiau panašaus tipo apribojimų, pavyzdžiui, nacionalinė televizija šiandien titruoja labai mažai, o vertimo į gestų kalbą taip pat nepakanka. Pastaruoju vertimu patys kurtieji nėra patenkinti. „Gestų kalba turi savo gramatiką, savo sintaksę ir taisykles. Tai kalba, kuri visiškai nesusijusi su lietuvių kalba ar kitomis, o tai, kas vyksta televizijoje, geriausiu atveju gali būti pavadinta pažodiniu vertimu į gestus, bet ne į gestų kalbą. Senesnio amžiaus žmonės yra prie to pripratę, tačiau jaunesnė karta tokio vertimo nesupranta ir jiems jis nėra priimtinas. Jie nesupranta to, kas jiems yra verčiama. Sąžiningiau būtų rodyti titrus“, – kalbėjo S. Litvinaitė.
Tačiau visos Lietuvos kurčiųjų draugijos pastangos kalbėtis su Lietuvos radiju ir televizija iki šiol nedavė vaisių. Komercinės televizijos titruoti neprivalo, o nacionalinę televiziją tą daryti įpareigoja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Pastaruoju metu vis vyksta šio įstatymo pakeitimai, tačiau rezultatas dar nėra matomas.
Kitos Europos valstybės
Situacija kitose Europos valstybėse skiriasi. Pavyzdžiui, Suomijoje panašiam kurčiųjų skaičiui tenka 700 vertėjų, tuo tarpu Lietuvoje 7000 kurčiųjų tenka apie šimtą vertėjų, vadinasi, vienam vertėjui – nuo 70 iki 100 kurčiųjų. Todėl dėl objektyvių priežasčių vertėjai nesuspėja padėti visiems kurtiesiems: vertėjų darbo diena baigiasi penktą valandą, nors daugelis kurčiųjų tuo metu lankosi poliklinikose ar eina į paskaitas.
Egzistuoja ir daugiau Lietuvos ir Skandinavijos valstybių skirtumų: ten daugelis kurčiųjų mokosi integruotai. S. Litvinaitė teigia: „Skandinavijoje labai populiarūs kochleariniai implantai, su kurių pagalba žmogus gali girdėti. Šis implantas yra klausos nervo sintezatorius ir šiuolaikinė medicina labai propaguoja šiuos aparatus. Kadangi jis suteikia galimybę girdėti, tai tėvai dažnai leidžia vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas kartu su girdinčiais moksleiviais.“
Nors Lietuvoje taip pat kompensuojama visa tokios operacijos kaina, tačiau dėl specialistų trūkumo pooperacinis ir reabilitacijos periodas dažnai komplikuojasi. Mokslininkai taip pat nenustatė, kaip aparatas veiks po tam tikro laiko. Šios ir kitos grėsmės dažnai išgąsdina kurčiuosius, ir jie dėl šių implantų poveikio abejoja.
Lietuvoje kurtieji dažniausiai pasirenka kurtumą, o ne operaciją. Svarbu suprasti, jog kurtieji nelaiko savęs neįgaliaisiais medicinine prasme, o, greičiau tautine mažuma, turinčia savo kalbą. S. Litvinaitė sako: „Mes kartais pajuokaujame, jog tėvai, susilaukę kurčio naujagimio, turi susitaikyti su tuo, kad jų šeimoje gimė užsienietis. Tada belieka du būdai: arba tėvai stengiasi išmokti savo vaiko gimtąją kalbą, arba mokyti jį savosios. Jeigu tėvai į kurtumą žiūrės kaip į medicininį dalyką, tada jie visaip bandys atstatyti vaiko klausą, stengsis, kad jis taptų sveikas. Jeigu jie nežiūrės į tai kaip į negalią – stengsis prisitaikyti ir bendrauti su savo vaiku jo gimtąja kalba.“
Parengė Jovita Sandaitė
Bernardinai.lt
|
