Naujienos

Netituluotas kurčiųjų ambasadorius

Kodėl diplomas atsidūrė stalčiuje?

Šią vasarą netikėtai sulaukiau svečio – pirmosios gestų kalbos specialistų laidos diplomanto Vytauto Balvočiaus. Įdomu dar ir tai, kad toje laidoje jis buvo vienintelis vaikinukas tarp merginų, kuris, beje, taip ir nepradėjo dirbti vertėju.

Tądien mes daug kalbėjomės apie tokio apsisprendimo priežastis. Vytautas neslėpė, kad kurčiųjų sistemoje jo daug kas netenkina: požiūris į darbą, žmonių santykiai, jo manymu, įvairių grandžių vadovų priimamų sprendimų atsainumas. Buvo ir dar viena priežastis, paskatinusi vaikiną ieškoti darbo už sistemos ribų, – atlyginimas. “Kaip aš pats save gerbsiu, būdamas jaunas ir stiprus, ir neuždirbdamas nei tūkstančio litų?”,- labai rimtai klausė pašnekovas.

Negalėdama, o dažnai ir neturėdama ką atsakyti į jo netiesioginius priekaištus, nuoširdžiai sielojausi, kad dar vienas kurčiuosius mylintis ir gerbiantis žmogus sistemoje nerado vietos. Jis tikrai nebuvo abejingas stebėtojas. Po keletą kartų perskaitytas kiekvienas “Akiračio” numeris, dešimtis kartų apsilankyta mūsų sistemos interneto svetainėse. Pokalbio metu negalėjau apie kurčiųjų sistemą jam pasakyti nieko, ko jis jau nežinotų. O juk Vytautas gyvena gana atokiame rajone, o aš dirbu Vilniuje…

Palikęs visai neprastai apmokamą (kaip Lietuvoje) darbą, Vytautas rugpjūtį išvyko uždarbiauti į Angliją pas anksčiau jau ten įsikūrusį brolį. Per tą laiką jis man parašė tris laiškus. Vėliau gavau leidimą skelbti jų ištraukas. Laiškai juk ne asmeniški, bet apie kurčiųjų padėtį Anglijoje.

Anglijoje pilna perbrauktų ausyčių

Rugpjūčio 21 d. laiške jis, be kita ko, rašė: “…O dabar apie tai, kas iškart man krito į akis. Tai ausytė, perbraukta brūkšniu. Smagiausia, kad jų pilna visur, kur tik akys žvelgia, ko nėra Lietuvoje…Kurčiųjų padėtis, mano galva, čia puiki. Nuorodų ir informacijos apstu net paprasčiausiame pakelės kioske, kur pardavinėjama tik kramtomoji guma. Mano miestelyje, kur gyvenu, yra žmonių su klausos negalia centras. Jame teikiamos įvairios nemokamos paslaugos kurtiesiems. Net aš galiu nemokamai pasitikrinti klausą ir gauti diagramą…”

Didžiosios Britanijos vertėjai - virtuozai
Pasveikinęs su atėjusiu rudeniu rugsėjo 1 d. žinutėje Vytautas rašė: “Kartais pasižiūriu Londono žinias, ką ten žinias, net filmus su vertimu į gestų kalbą. Esu “apšalęs”… Atsiprašau Arūno (A. Šaukecko, verčiančio per nacionalinę televiziją žinių laidas į gestų kalbą), kurio vertimu visąlaik žavėjausi, bet, deja, ir jis dar taip nesugeba versti, kaip čia dirba vertėjai. Dabar aš tikrai suprantu, kaip gali būti Mantrimui (M. Danieliui, Surdologijos centro gestų kalbos lingvistui) liūdna, nes jis tokio vertimo ir siekia…Vertimas čia nuostabus. Nuo mano komentarų net brolis pradėjo aikčioti, kuris iš viso apie tai nieko nenutuokia. Žodžiu, tikrai sunku pasakyti, kada Lietuvoje taip vers, nors aš giliai širdyje tokį vertimą ir įsivaizdavau…

Nuostabiausia, kad čia ne tik filmus verčia. Kartą per “Klasikos” kanalą vertė koncertą. Bet to vertimo gerai neužfiksavau, matyt, iš nuostabos buvau nugriuvęs…”

Londone kurtieji “klausosi” roko

Rugsėjo 4 d. aš jau skaičiau apie rugsėjo 2-ąją Londone vykusią sostinės neįgaliųjų šventę 2006, kurios oficialus pavadinimas lietuviškai skambėtų gana painiai. Štai ką mūsų neoficialus (kol kas) korespondentas parašė apie renginį: “ Renginio metu koncertavo žmonės su įvairiom negalėm. Šalia scenos buvo įrengtas didžiulis ekranas su “bėgančiąja eilute”. “Eilutė” nė kiek neatsiliko nuo įvykių scenoje. Bet svarbiausia, kad didžiuliame ekrane daugiausia vietos buvo skirta ne tam, kas vyksta scenoje, bet anglų gestų kalbos vertėjui. Žodžiu, patiko, kad vertėjas nenugrūstas į atokiausią kamputį, kaip pas mus kad būna televizijoje. Aišku, daug kas sakys, kad televizija – visai kas kita. Bet čia ir televizijoje vertėjas rodomas nuo galvos beveik iki kelių!

Ir noriu pasakyti, kad renginys surengtas ne kažin kur užmiestyje, bet pačioje geriausioje Londono vietoje – Trafalgaro aikštėje.

Kai aikštėje daug žmonių, tai ir daug neaiškumų. Todėl įvairiose susibūrimų vietose mačiau žmonių su ryškiomis geltonomis liemenėmis, ant kurių priekių ir nugarų užrašyta “BSL” (suprask – anglų gestų kalba) bei nupiešta pirštų abėcėlė. Kam kas neaišku, prieina ir naudojasi vertėjo paslaugomis.

Šventė buvo skirta visų negalių žmonėms, bet man susidarė įspūdis tarsi tai būtų kurčiųjų šventė. Gal dėl to, kad nesu pratęs prie tokio dėmesio kurtiems žmonėms…

Smagiausia buvo žiūrėti, kaip verčiami roko “gabaliukai”. Tiesiog smagu žiūrėti, kaip vertėjas neriasi iš kailio ir “varo” kaip koks rokeris…

Atskira vieta, aptverta žolyte, buvo skirta pailsėti anglų numylėtiniams - šunims. Man pasirodė įdomu, kad dauguma kurčiųjų turi šunis, dar čia vadinamus “Hearing dog’s”, t.y. šunys kurčiųjų pagalbininkai.

Vienas kurčiasis vaidino įsimaišęs į minią. Girdintieji buvo labai geranoriški, gyrė, palaikė. Kai suprasdavo, kad žmogus negirdi, iš pradžių nustebdavo, o paskui ateidavo, apkabindavo, plekšnodavo per nugarą, talkinant vertėjui bendraudavo. Taip mūsų akyse vyko integracija.

Stebino kurčiųjų drąsa ir atvirumas. Jie kitokie nei mūsų kurtieji. Garsiai reiškia ir gina savo teises. Šventės metu buvo rengiamos akcijos, renkami parašai, dalinamos pildyti anketos. Kelias teko pildyti ir man. Jos buvo bendro pobūdžio, bet jose radau ir tokių klausimų, kaip “Ar Jūsų gimtoji kalba BSL?“, “Ar Jus tenkina BSL vertėjų darbas?”, ir kt. Anketose buvo prašoma įrašyti pastabų ir pasiūlymų dėl įvairių institucijų ir darbuotojų darbo.

Į šventę atvyko Londono meras ir pasakė kalbą. Priešingai mums, jis neskubėjo malti greitakalbe ir dar užmesdavo akį, ar spėja versti vertėjas. Tai tokie mano įspūdžiai iš Neįgaliųjų festivalio.

Savaitgalį internete susiradau, kur mokoma anglų gestų kalbos. Tai Bristolio universitetas, socialinių mokslų ir gestų kalbos katedra. Svetainėje visa bendro pobūdžio informacija verčiama į gestų kalbą, nurodoma, ko ir kiek laiko bus mokoma. Nors tai ir universitetas, mokslas, kaip ir pas mus, trunka trejus metus…” 

Nuo redakcijos 

Gaila, kad praradome potencialų gestų kalbos vertėją, bet galbūt neamžinai? Juk kada nors gal vis dėlto atsiras patenkinamos gyvenimo sąlygos išvykusiai į užsienį uždarbiauti Lietuvos daliai ir ji vėl sugrįš? Ir parveš daug naujų idėjų ir impulsų... Be to, tikiuosi, kad Vytautas ateityje galėtų mums paieškoti žiniasklaidoje Anglijos kurčiųjų gyvenimo įvairenybių ir atsiųsti, išvertęs į lietuvių kalbą. Turėtume tikrą savo korespondentą užsienyje. Labai norėtųsi, kad nors tokiu būdu jis būtų su mumis.

Tad geros tau kloties, Vytautai, ir nuo kurčiųjų netolk!

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vytautas Balvočius. Asmeninio albumo nuotr.