Naujienos

Kovo 23 d. Kurčiųjų draugija apskritojo stalo diskusijos „Lietuvių gestų kalbos statusas kurčiųjų mokykloje“ pakvietė ŠMM Specialiojo ugdymo skyriaus darbuotoją T. Aidukienę, bendrojo lavinimo kurčiųjų mokyklų vadovus, po vieną iš kiekvienos mokyklos lietuvių gestų kalbos mokytoją, Vilniaus kolegijos dėstytojų, Vilniaus ir Kauno AGKVC kurčiuosius direktoriaus pavaduotojus. Dalyvavo Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro ir Surdologijos centro atstovai.

Respublikinis centras džiaugėsi kiekybiniais rodikliais

Kurčiųjų draugija diskusija pradėjo dialogą su kurčiųjų švietimo įstaigomis dėl lietuvių gestų kalbos pozicijų stiprinimo mokyklose. Tądien Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) Gestotyros skyriaus vedėjos I. Čirbaitė ir direktoriaus pavaduotojos S. Barčienės perskaityti pranešimai neleido suabejoti lietuvių gestų kalbos vieta tiek per pamokas, tiek po pamokų. Per pastaruosius keletą metų gestotyros skyrius aprašė 8 tūkst. gestų, parengė atskirų mokomųjų dalykų aiškinamųjų žodynų, lietuvių gestų kalbos programą bei vadovėlį DVD formatu, atliko daugybę kitų reikalingų darbų. Taip pat iš Lietuvių gestų kalbos vartojimo programos buvo skirta lėšų įrengti ir reikiama įranga aprūpinti po vieną lietuvių gestų kalbos kabinetą visose kurčiųjų mokyklose.

Pagal 2009-2011 metų Bendruosius ugdymo planus sutrikusios klausos mokiniams, kurie mokosi specialiosiose mokyklose, šiek tiek padaugėjo lietuvių gestų kalbos pamokų. LKNUC atliktos apklausos duomenimis, sutrikusios klausos mokiniai vidutiniškai dvi lietuvių gestų kalbos pamokas per savaitę didele balsų persvara įvertino kaip užtektiną gestų kalbos mokymuisi užsiėmimų laiką (29 pasisakymai „užtenka“, 9 – „neužtenka“ ir 7 neturėjo savo nuomonės). Taip pat 85 proc. atsakiusiųjų į klausimus patvirtino, kad per pamokas mokytojai vartoja gestų kalbą, tik keletas – nurodė, kad tai daroma retai arba visai nedaroma. Panašūs atsiliepimai ir apie auklėtojų popietiniu laiku vartojamus gestus. Dauguma mokinių taip pat nurodė, kad pamokų metu nepageidauja gestų kalbos vertėjo. Anketą pildę mokytojai vertino savo gestų kalbos mokėjimą (vidutiniškai 3,3 balo) ir teikė siūlymus dėl gestų kalbos vartojimo. Beje, pirmoje siūlymų pozicijoje įrašyta pastaba „daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbos vartojimui ir mažiau gestų kalbai, nes vaikai nebemoka skaityti ir rašyti lietuviškai.“

LKNUC direktorė G. Lepeškienė nuo savęs asmeniškai pastebėjo, kad prastai gestų kalbą mokantis pedagogas, ją vartodamas, mokymo procesui daugiau kenkia, nei jį palengvina. Ne vienas renginio dalyvis pritarė vilnietės mintims.

Iš esmės mokyklų pastangos ir pasiekimai susirinkusiesiems tikrai neatrodė prasti. Net šių eilučių autorei ėmė kirbėti mintis, kad periodiškai prasiveržiantis kurčiųjų nepasitenkinimas dėl nepakankamo gestų kalbos vartojimo kai kuriose mokyklose, tėra jų pačių perdėti reikalavimai.

Tėvų pageidavimai ir gestų kalbą remiantys dokumentai – kas sau

Panevėžio, Klaipėdos kurčiųjų mokyklų vadovų pasisakymai faktiškai ne ką tepapildė vilniečių pranešimus. Vadovai neslėpė, kad jiems tenka laviruoti tarp įstatymo nuostatos, kad gestų kalba gimtoji kurčiųjų kalba, tarp tėvų (taip pat ir kurčiųjų tėvų) pageidavimo, kad kurtieji vaikai būtų daugiau mokomi lietuvių kalbos pagrindu, bei Bendrųjų ugdymo planų. Kalbėtojai konstatavo, kad gestų kalba mokyklose vartojama, kad ugdymo metodas taikomas prie vaiko. Buvo sakoma, kad vaikai nori didžiuotis savo mokytojais, mokančiais gestų kalbą, bet į gestų kalbos vartojimo būtinumą iš kurčio vaiko pozicijų nebuvo bandyta pažvelgti. Bent iki tol, kol ėmė kalbėti lietuvių gestų kalbos mokytojai. Taip pat niekas neprognozavo, kokią vietą Lietuvos kurčiųjų ugdyme užims gestų kalba ateityje. Nei gestų kalbos kursai, nei Dvikalbio kurčiųjų ugdymo samprata, atrodo, ne itin paspartino ir pedagogų minties pokyčius.

Po kaunietės pasisakymo pasitenkinimo rezultatais – kaip nebūta

Kitaip atrodė padėtis po Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorės L. Gervinskienės pasisakymo. Diskusijos dalyvė teigė, kad tokie keitimaisi nuomonėmis, paieška pačių geriausių sprendimų turėtų vykti periodiškai. Ir apgailestavo, kad šis pasitarimas pirmas po kelerių metų. Kalbėtoja priekaištavo dėl mokyklų solidarumo stokos, dėl darbo atskirai, užsidarius. Apgailestavo, kad nėra mokyklos - metodinio centro, į kurį būtų galima kreiptis iškilus rimtų klausimų. Taip pat reiškė viltį, kad įmanoma rasti būdų įgyti surdopedagogo kvalifikaciją nevykstant mokamų, brangių studijų į Šiaulių universitetą, kurios nepateisina pedagogų lūkesčių. Ir siūlė ieškoti būdų parengti surdopedagogų tobulinimo programą, pagal kurią kelti kvalifikaciją galima būtų, pvz., tame kalbėtojos minėtame metodiniame centre be didelių asmens finansinių investicijų. Kaip vieną svarbiausių dalykų kvalifikacijai įgyti įvardijo gestų kalbos kurso išklausymą.

Vadovė pareiškė, kad ji „neturėtų kas kartą sukti galvos, kur naujas darbuotojas galėtų išmokti gestų kalbos“. Tiesiog galima pasiekti, anot kalbėtojos, kad būtų sistema, speciali įstaiga, kurią užtektų informuoti apie mokymosi poreikį, ir tuo mokyklos vadovo rūpestis pasibaigtų. Deja, iki šiol yra taip, kad specialisto apmokymas dirbti su kurčiaisiais, kaskart yra vadovo galvos sopulys.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak direktorės, specialiųjų mokymo priemonių paklausos tyrimas ir rengimo strategija. „Kokių priemonių mums reikia? Mes tai turime sužinoti apklausos būdu, o ne rengti, kas patogiau. Štai dėl ko mums taip pat reikalingas metodinis vadovavimas“,- sakė kalbėtoja.

3,3 balo surdopedagogų gestų kalbos mokėjimo vidurkį L. Gervinskienė apibūdino klausimu: „Koks čia lygis? Apie ką mes kalbam?“

Kalbančiosios nuomone, vertinant ugdytinių lietuvių kalbos gebėjimus, galimas daiktas, painiojami du dalykai: kurčio vaiko raštingumas ir gebėjimas kalbėti. Anot kaunietės, mes gebėjimą kalbėti prilyginame raštingumui. Iš tiesų reikia kurčią vaiką išmokyti rašytinės kalbos.

Kai dėl gestų kalbos vertėjų panaudojimo ugdymo procese, tai diskusijos dalyvė mano, kad vertimas klasėse be išankstinio vertėjo rengimosi pamokai kartu su mokytoju, yra iš tiesų prastas sumanymas. Tuomet vertėjas tik trukdo pamokai.

Kai dėl abejonių, ar turime siekti sulyginti gestų kalbos ir lietuvių kalbos statusą ugdymo procese, L. Gervinskienė replikavo, kad šia linkme mes įsipareigojome veikti pasitvirtinę Dvikalbio ugdymo sampratą. Bet dokumento nuostatos ir veiklos nebuvo susietos su pinigais ir geri sumanymai atgulė į stalčius. Ir priminė, kad sampratoje buvo numatyta suburti eksperimentinę klasę, kurioje būtų dirbama dvikalbiu metodu. Klasės žinių pagrindu buvo tikimasi įvertinti gestų kalbos reikalingumą ugdyme. Esą, kol eksperimento nebuvo, mes samprotaujame be įrodymų.

Apibendrindama viešnia pareiškė, kad tik išgvildenę aukščiau keltas problemas mes galėtume pereiti prie kurčiųjų mokymo kokybės klausimų. Ir pasiūlė diskusiją tęsti balandžio pabaigoje vyksiančioje Kauno AKNUC rengiamoje konferencijoje.

Po šio kritiško pasisakymo jau kitaip pradėjo atrodyti gestų kalbos reikalai kurčiųjų mokyklose. Galų gale G. Lepeškienės asmeninė nuomonė patvirtino kurčiųjų draugijos turimą informaciją, kad net ir po struktūrinių fondų projekto lėšomis organizuotų kursų surdopedagogams gestų kalbos įgūdžiai tebėra aktuali problema mokyklose. Kaip ir požiūris į gestų kalbą.

Girdintiesiems lietuvių gestų kalba tebeatrodo skurdi

Vieno iš dalyvių pastebėjimas, kad gestų kalba skurdi, nes šiuo metu sunorminta tik aštuoni tūkstančiai gestų, o lietuvių kalba turtinga, todėl lygiavertis jų vartojimas pamokų metu neįmanomas, įskaudino kurčiuosius diskusijos dalyvius. Jie vienas po kito kilo pasisakyti. Gynė ne tik gestų kalbą, bet ir kurčius vaikus, nes mokyklose ne visuomet laikomasi nuostatos, kad „gestų kalba yra gimtoji kurčiųjų kalba“.
A. Bražinskas suabejojo ir anketų rezultatų objektyvumu. Kurti vaikai į klausimus savarankiškai pajėgūs atsakyti, tik kai supranta klausimų esmę, teigė kalbėtojas.

Atsigręžta į darželius. Būtent iki mokyklos yra geriausias laikas išmokyti gestų kalbos. Kaip taikliai pastebėta, tiek anksčiau, tiek dabar vis grįžtame prie problemos, kad į mokyklą vaikai ateina, nemokėdami nei lietuvių, nei gestų kalbos, bet niekas nesikeičia.

Vienintelė ikimokyklinės įstaigos atstovė LSKVIUC direktorės pavaduotoja N. Šerkšnienė neigė, kad darželis neparengia vaikų mokyklai, bet ir guodėsi, kad dažnai gestų kalbos nenaudai nusveria tėvų pageidavimai, kurių ugdymo įstaiga privalo paisyti.

V. Pivoras apgailestavo, kad kurčiųjų mokytojai, bendraudami su kurčiaisiais, neperžengia darbo aplinkos ribų. Anot jo, kurčiųjų renginiuose mokytojų neišvysi. Jo nuomone, tai rodo, kad girdintiesiems kurčiųjų gyvenimas nėra įdomus, požiūris į jų kalbą ir kultūrą abejingas.

Lingvistas LGK statuso pokyčius mokyklose sieja tik su kurčių mokytojų atėjimu

M. Danielius konstatavo, kad lietuvių gestų kalbos statusas labai lėtai kinta. Mokyklose yra daug neigiamo požiūrio į gestų kalbą. Kalbėtojas tikino, kad, kol nebus lietuvių gestų kalbos mokytojo specialybės, tol pokyčiai ir vyks vangiai. Pvz., užuot VPU ruošus kurčiuosius socialinius pedagogus, kodėl nepritaikius specializacijos modelio, studijų programos ir neparuošus vienos laidos kurčiųjų lietuvių gestų kalbos mokytojais? Taip kurtieji būtų integruojami į kurčiųjų ugdymo procesą. Ir permainos paspartėtų. Kalbėtojas abejojo Lietuvos gebėjimais parengti tokių specialistų be užsienio pagalbos. O kai kas abejojo galimybe jų pasikviesti – užsieniečiams samdyti reikalingi „nelietuviški“ pinigai, iki šiol švietimo sistema jų niekada neturėjo.

Profesionalių LGK mokytojų ir mokymo medžiagos LGK pamokoms nėra

Prasidėjo diskusija apie lietuvių gestų kalbos pamokas mokyklose. Dalyvavę lietuvių gestų kalbos mokytojai nerimavo dėl kritiško tėvų požiūrio į gestų kalbą, dėl vengimo mokyti jos vaikus ikimokykliniu laikotarpiu. Taip pat tikino, kad jiems, kaip LGK mokytojams, reikia specialaus parengimo. Vienintelis jų ruošimasis buvo Surdologijos centro vykdyto struktūrinių fondų projekto lėšomis. Bet tuomet jie buvo rengiami darbui su suaugusiais. Viskas, kuo šiandien mokytojai „ginkluoti“ – tai kitoms tikslinėms grupėms skirta mokomąja medžiaga ir gestų kalbos žodynais. Medžiagą pamokoms jie rengia patys. Vadovėlio, kaip kitiems mokomiesiems dalykams, nėra.

T. Aidukienė įsipareigojo pradėti derybas su Pedagogų profesinės raidos centru dėl LGK mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos parengimo ir specialistų apmokymo pagal ją. Universitetinis lietuvių gestų kalbos mokytojų rengimas lieka atviras klausimas. Kaip ir mokymo medžiagos LGK pamokoms rengimas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Kovo 23 d. Kurčiųjų draugija apskritojo stalo diskusijos „Lietuvių gestų kalbos statusas kurčiųjų mokykloje“ pakvietė ŠMM  atstovą, bendrojo lavinimo kurčiųjų mokyklų vadovus, po vieną iš kiekvienos mokyklos lietuvių gestų kalbos mokytoją, Vilniaus kolegijos dėstytojų, Vilniaus ir Kauno AGKVC kurčiuosius direktoriaus pavaduotojus.	Diskusijoje dalyvavę lietuvių gestų kalbos mokytojai nerimavo dėl kritiško tėvų požiūrio į gestų kalbą, dėl vengimo mokyti jos vaikus ikimokykliniu laikotarpiu.
ŠMM Specialiojo ugdymo skyriaus darbuotoja T. Aidukienė įsipareigojo pradėti derybas su Pedagogų profesinės raidos centru dėl LGK mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos parengimo ir specialistų apmokymo pagal ją.	Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorė L. Gervinskienė teigė, kad tokie keitimaisi nuomonėmis, paieška pačių geriausių sprendimų turėtų vykti periodiškai. Ir apgailestavo, kad šis pasitarimas pirmas po kelerių metų
Klaipėdos, Panevėžio kurčiųjų mokyklų ir Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro vadovės.	Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) Gestotyros skyriaus vedėjos I. Čirbaitės ir direktoriaus pavaduotojos S. Barčienės perskaityti pranešimai neleido suabejoti lietuvių gestų kalbos vieta tiek per pamokas, tiek po pamokų.