|
Šiek tiek neįprasta, kai gestų kalbos vertėju dirba negirdintis žmogus. Tačiau, kalbant apie tarptautinius vertėjus, kai iš vienos nacionalinės gestų kalbos verčiama į kitą nacionalinę arba tarptautinę gestų kalbą, užsienyje tokių atvejų nemažai. Būtent tokį vaidmenį Europos kurčiųjų kultūros festivalyje Kijeve atliko Aleksandras Salmanas, šiandien gyvenantis Vokietijoje. Kijeve jis ne tik vertė ne vienos tautybės aktorių ir žiūrovų auditorijai, bet ir buvo svečio iš Japonijos gidas - vertėjas.
Aleksandras kilęs iš Ukrainos. Kaip pats sako, vertėjo profesijos jis nesirinko, tiesiog taip atsitiko. Mokydamasis Rybinsko (miestas prie Volgos) kurčiųjų mokykloje nuo trylikos metų ėmė domėtis tarptautine gestų kalba. Į mokyklą dažnai atvykdavo Maskvos pedagoginio instituto studentai ir profesoriai, kurie pakvietė Aleksandrą į Maskvą. Rusijos sostinėje jis susipažino su įvairių šalių studentais, daug bendravo, greitai perprasdavo užsienio gestus, jam gimė noras išmokti nežinomų gestų.
Dar mokantis mokykloje vasaros atostogų metu vaikinui teko padirbėti kurčiųjų klube, kur pastebėję gabų vaikiną vadovai nusiuntė į Maskvą, į gestų kalbos vertėjų kursus.
Baigęs mokyklą, kaip dauguma bendraklasių, Aleksandras įstojo į Gomelio mašinų statybos technikumą, kur įgijo techniko-technologo specialybę. Aštuntajame dešimtmetyje Gomelio technikume mokydavosi kurtieji iš visos Sovietų Sąjungos, dažnai atvykdavo užsienio delegacijų. Tai buvo puiki proga Aleksandrui tenkinti savo smalsumą ir tobulėti. Ten vaikinas užmezgė dar daugiau ryšių su užsieniečiais, ėmė rinkti knygas apie gestų kalbas.
Baigęs technikumą, Aleksandras dirbo Gomelio žemės ūkio mašinų gamykloje instruktoriumi-vertėju. Čia susipažino su būsima žmona, kurios tėvai vokiečiai tuo metu kaip tik ruošėsi išvykti iš Rusijos į Vokietiją. Taip Aleksandras atsidūrė Vokietijoje, Heidelbergo mieste.
Vaikino teigimu, jam nebuvo sunku svetimame krašte, padėjo ir anksčiau užmegzti ryšiai, jį dažnai kviesdavo į įvairius miestus ir šalis vertėjauti. Bet iš pradžių teko pasimokyti vokiečių kalbos kursuose, paskui – įgyti geresnių darbo kompiuteriu įgūdžių.
Šiandien Aleksandras dirba Heidelbergo neįgaliųjų bendruomenės grupėje, kurioje yra vienas kurčias asmuo, bei netoliese esančiame vaikų darželyje. Dirbti su girdinčiais asmenimis padeda geri skaitymo iš lūpų įgūdžiai.
Aleksandrą dažnai kviečia vertėjauti tarptautiniuose kurčiųjų susitikimuose. Jis bendradarbiauja su Vokietijos kurčiųjų draugija, yra išrinktas į specialiųjų klausimų komisiją. Aleksandras vadovauja kurčiųjų imigrantų iš NVS šalių draugijai „Gaublys“. Klubo nariai susitinka du tris kartus per mėnesį.
Į klausimą, ar dažnai keliauja po pasaulį, Aleksandras atsako, kad yra apvažinėjęs visą Europą, JAV, Kanadą, buvo Kinijoje, Japonijoje. Jo teigimu, tai – ryšių, kuriuos užmezgė dar gyvendamas SSSR, bei draugų, kurių turi visame pasaulyje, dėka.
Iš rusų kalbos išvertė
Joana VANAGIENĖ
Šaltinis: "V jedinom stroju", 2009 m. Nr. 4
|
