|
Gyvenimas lekia… Gal ir su pertraukomis?.. Bet vis tiek lekia... Kad ir tyloj... Vis pasiklausant savo širdies balso, kurį kiekvienas puikiai girdim! Štai saulutė per sieksnelį vis aukštyn! Dangus ir siela šviesėja...
Jau atšventėme Užgavėnes. Vieni prieš jas – sekmadienį, kiti – kitomis dienomis... Teko aiškinti, kad Užgavėnės kasmet būna antradieniais, o Pelenų diena – trečiadieniais. Įžengėme į gavėnią. Daugumai šis žodis siejasi su pasninkavimu ir liūdesiu.
Senų senų laikų Nikėjos susirinkimo dokumentuose minima, kad 40 dienų nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo Ketvirtadienio vykdavo katalikiškos bendruomenės pasiruošimas Velykoms. Šv. Velykos – tai Viešpaties perėjimo per mirtį į amžiną gyvenimą šventė. Skaičius 40 religijoje bei mitologijoje turi ypatingą reikšmę. 40 gavėnios dienų – tai žmogaus kaip asmenybės moraliniai išbandymai, rimtis, susikaupimas prieš svarbų įvykį, žmogaus dvasinis susitikimas su Dievu.
Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais gavėnios pradžioje buvo išrenkami suaugusieji, kurie ruošėsi krikštytis (vadinti katechumenais). Velykų naktį (iš Didžiojo Šeštadienio) vigilijos metu bažnyčioje pašventinus vandenį jie būdavo pakrikštijami.
Nuo VII a. krikščionybei išplitus atsirado daug norinčių krikštytis, todėl krikštas buvo perkeltas į paprastas dienas. Didįjį Šeštadienį lig šiol bažnyčiose apeigų metu šventinamas vanduo. Tą dieną sakralinėms reikmėms jo gali parsinešti kiekvienas tikintysis.
Nepamirškime, gavėnia – atgailos metas. Seniau nusidėjėliai, norėdami vėl būti priimti į bendruomenę, eidavo išpažinti nuodėmių, atlikti atgailą, melstis. O tik Didįjį Ketvirtadienį gavus atleidimą per Velykų šventes priimdavo šv. Komuniją. Atgailos pradžia būdavo Pelenų diena. „Dulkė esi, dulkėmis virsi“, – ir dabar barstydami pelenus ant tikinčiųjų galvų per Pelenų dienos apeigas taria kunigai... O visa bendruomenė meldžia Dievą gailestingumo.
Antras Vatikano susirinkimas ragino vėl prisiminti gavėnios prasmę. Naujas Bažnyčios Katekizmas rašo, kad atgaila - „atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmių atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio (...), pasiryžimas pakeisti gyvenimą viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint jo malonės pagalba“.
Iki VII a. krikščioniškoji bendruomenė praktikavo viešą nuodėmių išpažinimą bei atgailą. Dabar šv. Mišių pradžioje išlikusi tik užuomina į viešąją atgailą – tikintieji atsiprašo Dievo ir prašo bendruomenės užtarimo. Airiai VII a. išplatino asmeninę atgailą. Ji liko iki šių laikų.
Neatsiejama gavėnios dalis – pasninkas. Tačiau reikėtų skirti religinį ir medicininį pasninką. Religinis pasninkas – tai auka, kai žmogus kažko atsisako sielos ugdymo vardan, atsilygina už nuodėmes.
Nesusipratimų sukelia ir negatyvus požiūris, kad gavėnios metu draudžiama linksmintis. Savo esme gavėnia nereikalauja liūdesio. Bažnyčia kviečia tuo laiku susikaupti. Jos mokymas remiasi šv. Raštu. Dalyvaukime Bažnyčios liturgijoje kartu su bendruomene. Kad ir tyloje... Dievas myli tylą.
„Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galinguosius. Ir tai, kas pasaulio akimis žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, pasirinko Dievas, kad sugėdintų tuos, kurie laikomi kaži kuo...“ (šv. Paulius)
Net ir senais laikais kupiną atgailos gavėnios laikotarpį sudrumsdavo kovo 19-oji. Buvo iškilmingai švenčiamos šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmės. Jaunimas linksminosi, visi galėjo sočiai prisivalgyti, bažnyčiose krikštydavo kūdikius, netgi tuokdavo Velykų nesulaukusius jaunavedžius. O Juozapai švęsdavo savo vardines! Tad anaiptol gavėnia ne vien suvaržymai...
Nedaryk dirbtinės dykumos tarp dangaus ir širdies... Nekopk su minia į Eifelio bokštą tik tam, kad visi ten lekia... Nepasotinamas žmogaus smalsumas... Pabūk čia, su savo gailestingumu, meile artimui. Ramybėj, palaimoj. Kad ir tyloj... Gyvenimas bėga kaip vanduo pro pirštus. Nebūk fariziejus... Juk laukiam VILTIES – Kristaus prisikėlimo!
Aldona – Gema Stankevičienė – Macionytė
|
