|
Vilniaus kolegija, siekdama užtikrinti veiklos tęstinumą, iniciavo pasitarimą LGK vertėjų rengimo klausimais. Į diskusiją Pedagogikos fakulteto administracija pakvietė apskričių gestų kalbos vertėjų centrų vadovus, LKD, LKNUC atstovų, specialybės dėstytojus.
Vertėjų centrų vadovai pasidžiaugė, kad nauja specialybės studijų programa su daugiau valandų specialybės dalykams jau davė vaisių. Praktikų metu studentai tapo iniciatyvesni, demonstruoja daug geresnes žinias, nebijo versti. Dabartiniai trečiakursiai – paskutinė laida, kuri rengiama pagal seną studijų programą.
Renginio organizatoriams pateikta ir ne mažai siūlymų. Pavyzdžiui, būsimus vertėjus studijų metu supažindinti su vertimu į kalkinę gestų kalbą, kad šie praktikų metu nesuglumtų, kai klientai paprašo versti į kalkinę gestų kalbą. Taip pat pamokyti senjorų vartojamų gestų, kadangi kurčiųjų amžius lemia ne mažus vartojamos leksikos skirtumus. Naudingi būtų praktikų vadovams (centruose dirbantiems vertėjams) apmokymai, kaip studentams vesti praktikas.
Po komplimentų naujai studijų programai vėl sekė nusivylimo atodūsiai. Administracija informavo, kad šią vasarą studijų programos bus dar kartą peržiūrėtos. Nemaža tikimybė, kad po „reformos“ specialybės dalykų valandų skaičius vėl gali mažėti. Ir tai esą ne fakulteto vadovybės valioje. Dėstomų dalykų apimtis lemia skiriamas finansavimas.
Kalbėta apie būsimų LGK vertėjų perspektyvas įsidarbinti. Per artimiausius dvejus metus šansai ką tik baigusiems studijas asmenims įsidarbinti vertėjų centruose bus minimalūs. Tai lemia vertėjų centrų apkarpyti biudžetai bei įšaldyti planai didinti LGK vertėjų etatų skaičių. Vienintelė išimtis – Panevėžio AGKVC. Čia ruošiamasi įdarbinti vieną netrukus baigsiančią studijas LGK vertėją. Praktikos metu ji užsirekomendavo kaip specialistė, puikiai verčianti iš ir į gestų kalbą.
Netrukus kalba pakrypo aukštųjų universitetinių studijų link. Dalis susirinkusiųjų rėmė poziciją, kad LGK vertėjų studijos būtų organizuotos viename iš šalies universitetų. Kadangi dabar Vilniaus kolegiją baigę LGK vertėjai bakalauro laipsnio neįgyja ir, norėdami studijuoti universitete, aukštąsias studijas turi pradėti nuo pradžių. Žinia, antros aukštosios studijos Lietuvoje yra mokamos. R. Klečkovskaja ir A. Barisevičius šiuo klausimu dėstė savo nuomonę, vardijo visus asmeninius argumentus „už“ ir „prieš“. Fakulteto administracija gynė Vilniaus kolegijos prestižą ir tikino, kad padėtį gali pataisyti išlyginamosios studijos, o LGK vertėjų parengimas Vilniaus kolegijoje yra aukšto lygio.
Garsiai svarstyta, ar nereikėtų stojantiems į gestų kalbos specialybę įvesti valstybinės kalbos žinių patikros ir galbūt net reikalauti logopedo pažymos. Neretai specialybės mokytis ateina žmonės, turintys kalbėjimo trūkumų ar prastai mokantys lietuvių kalbą. Natūraliai pokalbis po to pakrypo klausos trūkumų link. A. Bražinskas įrodė, kad kurtieji gali dirbti LGK vertėjo darbą, bet susirinkusieji sutarė, kad tai ateities, bet ne dabarties tema. Kai šalyje siautėja ekonominė krizė, niekas LGK vertėjų studijų pagal atskirą programą keliems sutrikusios klausos asmenims nerengs.
Pasak S. Litvinaitės, kartais pasitarimo temos peržengdavo iš anksto planuoto pasitarimo rėmus. Pvz., D. Jakutis kėlė klausimą, kad reikėtų siekti, jog gestų kalbos vertėjais dirbtų, tarkim, ne mažesnį kaip aukštesnįjį ar kolegijos išsilavinimą turintys specialistai. S. Litvinaitė prieštaravo. Jos manymu, ne išsilavinimas turi būti sprendžiamasis veiksnys. Čia paslaugos gavėjo apsisprendimas. Jei jį tenkina vertimo kokybė ir vertėjo kvalifikacija, kodėl reikia šį dalyką biurokratizuoti?
Diskutuota ir apie tai, ar LGK vertėjas yra bemaž ir socialinis darbuotojas, ar tik LGK vertėjas. Būtent D. Jakutis ir išprovokavo tokią diskusiją bei pasisakė už pirmą variantą, o M. Danielius ragino specialistų neapkrauti jiems nebūdingomis funkcijomis. Esą niekas iš anglų kalbos vertėjo juk nesitiki socialinių paslaugų. Kodėl turi tikėtis iš LGK vertėjo?
S. Litvinaitė kėlė klausimą dėl LGK vertimo paslaugų sistemos pertvarkos. Jei ne tuoj pat, tai ateityje. Jos nuomone, racionaliau būtų būriui vertėjų ne sėdėti kabinetuose ir laukti užsakymų, bet dirbti namuose. Užsakymams priimti bei be išankstinio užsirašymo, neplanuotas paslaugas teikti užtektų darbo vietose nuolat laikyti vieną du specialistus.
R. Leonavičienė prieštaravo LKD atstovės nuomonei. Kauno AGKVC direktorė teigė, kad ir dabar vertėjų darbo krūviai per dideli. Jie vos spėja grįžti pietų. Neretai užsakymus priimti tenka centrų vadovams, kadangi darbo vietose nelieka vertėjų. Labai dažnai užsakoma paslauga tik tą pačią dieną. Tad yra sudėtinga paskirstyti vertimo užsakymus. O LGK vertėjo paklausa priklauso nuo tolygaus darbo krūvio paskirstymo. Į priešpaskutinį teiginį S. Litvinaitė replikavo, kad visi kartu turime ugdyti paslaugos gavėjo kultūrą.
Kai dėl perėjimo prie sistemos paslaugas teikti laisvai samdomiems vertėjams pagal individualios veiklos pažymas ar verslo liudijimus, tai R. Leonavičienė klausė, kas prisiims atsakomybę už tokių specialistų darbo kokybę. LKD viceprezidentė laikėsi nuomonės, kad kurtieji užsakymų skaičiumi nulemtų tokių vertėjų ateitį ir jų paslaugų poreikį. Tad noras turėti darbo vietą ir skatintų darbuotoją tobulėti.
LKD atstovės siūlymas reformuoti LGK vertimo paslaugų sistemą sulaukė ypač daug prieštaravimų. Pasitarimo dalyvei kai kurie oponentai net siūlė savo interesus apriboti paslaugų kokybės ir apimčių poreikio tenkinimo klausimais. Nuspręsta, prie šios temos grįžti ateityje.
Diskutuota ir apie dirbančių LGK vertėjų atestaciją. Kad, pvz., specialistas, surinkęs tam tikrą balų skaičių, galėtų tikėtis aukštesnės kvalifikacijos, taip pat ir didesnio atlyginimo. Tai didintų motyvaciją tobulėti.
Susirinkusieji vieningai sutarė, kad tokio pokalbio reikėjo jau seniai ir nutarė tarpžinybinius interesus derinti pasitarimais dažniau.
Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
|
