Naujienos

Kai mažas, negirdintis ir nekalbantis vaikutis, tvirtai įsikibęs į jį lydinčios mamos ranką, nedrąsiai praveria Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro duris, prasideda ilgas ir daug atkaklumo reikalaujantis darbas, kurio tikslas – išmokti sudėti ir užrašyti žodį, sakinį, ištarti garsą...

Mažo, nedrąsaus mokinuko čia visada laukia darnus pedagogų būrys, pasiruošęs vesti jį mokslo ir žinių labirintais bei takais, takeliais. Kas ir kaip ugdymo centre moko mažą negirdintį ir nekalbantį vaikelį tarti pirmąjį garsą ir žodį, padeda siekti pradinio, o vėliau ir pagrindinio išsilavinimo? Kas sudaro palankias sąlygas gyventi ir tobulėti, skatina tapti mąstančia, atsakinga, kūrybinga asmenybe, suteikia saviraiškos galimybes?

Artėjant jubiliejinei datai apie visa tai norisi papasakoti, pasidžiaugti nuveiktais darbais, o svarbiausia - išaugintais dorais, savarankiškais jaunuoliais bei jų pasiekimais.

Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo pradžia Kaune

1938 m. pradžioje buvo rimtai susirūpinta kurčiųjų ir nebylių reikalais. Labai aktyvus buvo aklas Lietuvos karo invalidas Pranas Daunys, kuris dar 1937 m. rudenį išspausdino savo straipsnelį ,,Lietuvos žiniose“, kviečiantį visuomenę kurčiųjų ir nebylių švietimo talkon. Į jo kvietimą atsiliepė našlė A.Radzvickienė, kurios vyras prof. P.Radzvicko 1931 m. Kurčiųjų ir nebylių mokyklai įsteigti paliko 10 000 litų. Pranas Daunys subūrė pedagogus, gydytojus bei kitų profesijų atstovus ir įsteigė Lietuvos Kurčių-Nebylių Globos Draugiją. Pirmaeiliu uždaviniu draugija pasirinko įsteigti kurčių-nebylių mokyklą-institutą, kuriame galėtų mokytis kiek galima daugiau kurčių ir nebylių vaikų iš įvairių vietų. Pradėjus veiklą, pasirodė, kad ta pačia kryptimi tuo pačiu metu dirba ir Žmogaus Globos draugija. Abi draugijos atliko parengiamuosius darbus ir rengėsi įkurti kurčiųjų ir nebylių institutus.

Žmogaus Globos draugija kurčiųjų ir nebylių institutą įsteigė 1938 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Muravos g.34. Jo vedėjas buvo Jonas Vajėga, čia dirbo pirmąja kurčiųjų mokytoja laikoma p. Stefanija Paukštytė.

Lietuvos Kurčių-Nebylių Globos draugija kurčiųjų ir nebylių institutą įkūrė 1939 m. vasario 24 d. Kaune, Archyvo g. 15. Jo vedėja buvo sesuo kotrynietė Leonija, o mokytojomis dirbo dar dvi seserys kotrynietės, kurios 1938 metų rudenį porą mėnesių rengėsi dirbti su kurčiais vaikais Berlyno valstybiniame nebylių institute.

1940 m. kovo 1 d. abu šie institutai buvo sujungti ir perduoti Kauno socialinio aprūpinimo valdybos priklausomybei. Šios įstaigos direktoriumi buvo paskirtas Jonas Vajėga. Tai ir buvo dabartinio Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro ištakos.

Iš to meto kurčiųjų leidinio ,,Mūsų kurtieji-nebyliai‘‘: ,,Į nebylių mokyklą ateina vaikas – kurčias nebylys, kuris nemoka nei kalbėti, nei rašyti, nei aplink jį esančių daiktų vardais pavadinti. Netgi nežino, kaip pats vadinasi. Iš lūpų negali nieko suprasti, kas jam kalbama. Dažniausiai moka ištarti tik du žodžius: ,,tata“ ir ,,mama“. Be to, dar savotiškais ženklais pajėgia išreikšti tai, kas jam gyvenime yra reikalingiausia. Gestų kalbos visai nemoka, nes neturėjo iš ko išmokti.

Nebylių mokykloje vaikas mokosi kalbėti, skaityti, rašyti, pažinti kalbą iš lūpų judėjimo ir kitų dalykų, žodžiu, mokosi visko, ko ir girdįs vaikas, išskyrus dainavimą – muziką. Gestų kalbos mokykloje nesimoko. Šios kalbos jis išmoksta iš savo vyresniųjų draugų, nes nebyliai savo tarpe susikalba tik gestų kalba.

Nebylius mokant ir auklėjant reikia turėti daug kantrybės. Tokiam vaikui negalima pritaikyti tą patį mąstą, kaip girdinčiam. Kas girdinčiam vaikui yra visai lengva, rodos, visai paprasta, nebyliui yra labai sunku. Šiuo tarpu reikia atkreipti dėmesį į vieną dalyką, būtent į vaiko matymo organus. Jis pažįsta kalbą tik akimis, todėl reikia visuomet taip stovėti kad veidas būtų visiems aiškiai matomas, o kalbėti visai normaliai, per daug neišsižioti, nes tuomet kalba pasidaro nesuprantama“ (Ištraukos iš J. Glembockio straipsnio ,,Kurčias nebylys vaikas“, 1940 m.)

„Pradedant organizuoti Lietuvoje kurčių-nebylių švietimą, daug ko teko pasigesti. Svarbiausia – nebuvo patyrusių pedagogų, kurių paruošimas, kaip ir pats jų darbas, yra ypač sunkus, reikalaująs daug praktikos ir atitinkamų sugebėjimų. Dėl lėšų stokos iš pradžių pakako, kad vienas kitas parinktasis asmuo išvyko vieną kitą mėnesį į atitinkamas užsienio mokyklas to pas mus iki šiol nedirbto darbo prisižiūrėti, vieną kitą praktinę žinią pasisavinti, ir viskas. Buvo gerų norų, ir darbas pradėtas sėkmingai. Tačiau, norint kurčiųjų ir nebylių švietimą ateityje geriau suorganizuoti ir jį atitinkamoje aukštumoje pastatyti, reikės dar daug padirbėti, pagalvoti ir sudaryti atitinkamas sąlygas mokytojams paruošti. Visur į tai kreipiama daug dėmesio, nes nuo paruošimo netarpiai priklauso sėkmingas mokymas bei auklėjimas (Ištrauka iš sesers Arkadijos straipsnio ,,Kurčių-nebylių mokytojų paruošimas“, 1940m.)

Ėjo laikas, o mokykla vis neturėjo nuolatinės vietos. Pagaliau 1960 m. Žaliakalnyje, Uosio gatvėje, buvo pastatyta nauja mokykla.

Pokario metais pastebėta, kad padidėjo neprigirdinčiųjų ir vėliau apkurtusių vaikų skaičius. Iš pradžių jie mokėsi kartu su kurčiaisiais, bet paskui įsitikinta, kad neprigirdintieji ir vėliau apkurtusieji yra kur kas imlesni ir greičiau išmoksta dėstomąjį dalyką (taip rašoma mūsų mokyklos metraštyje). Dėl to Kauno mokykloje 1953 m. buvo įkurta neprigirdinčiųjų ir vėliau apkurtusių mokinių klasė. Kitose mokyklose tokių klasių nebuvo. Kauniečių patirtis ir rezultatai įtikino Švietimo ministeriją bei kitų mokyklų surdopedagogus, kad būtina diferencijuoti kurčiųjų, neprigirdinčiųjų ir vėliau apkurtusiųjų mokymą.

Pirmoji Lietuvos kurčiųjų ugdymo įstaiga Kauno kurčiųjų mokykla 1960 metais buvo pavadinta Kauno prigirdinčiųjų mokykla-internatu ir pradėjo priimti tik neprigirdinčius ir vėliau apkurtusius mokinius, kurtieji mokėsi toliau, kol baigdavo aštuonias klases. Prigirdintys mokiniai, turintys pakankamus kalbos likučius, aštuonių klasių kursą baigdavo per 11 metų, o tie mokiniai, kurių neprigirdėjimas buvo žymus ir kurių kalba silpnai išsivysčiusi, – per 12 metų.

Kurčiųjų mokinių skaičius mažėjo, o neprigirdinčiųjų – didėjo. Paskutinė kurčiųjų laida baigė mokyklą 1965 metais. Pedagogus užgriuvo nauji rūpesčiai: keitėsi mokymo turinys, trūko vaizdinių priemonių, nebuvo garsą stiprinančios aparatūros, mokymo programų. Mokytojai vėl mokėsi, rengė vadovėlius. Juos parengė A. Sirgedienė, K. Butautas. Tuo metu Kauno neprigirdinčiųjų mokykla didžiausią dėmesį skyrė sutrikusios klausos vaikų ugdymui žodiniu metodu ir buvo šio metodo taikymo lyderė Lietuvoje.

Sovietiniais metais kurčiųjų ugdyme gestų kalba buvo nevartojama, o kai kada net ir draudžiama, ji buvo nepripažįstama kaip visavertė kalba. Buvo laikoma, kad tai dirbtinė kalba, nepadedanti kurčiam vaikui ugdytis.

Tam tikrą laikotarpį Kaune mokėsi tik neprigirdintys mokiniai, o vėliau apie 1997 metus į mokyklą vėl buvo priimami ir neprigirdintys, ir kurti vaikai.
Daug kas keitėsi: mokiniai, pedagogai, vadovai, vaikų ugdymo metodai. Žmonės dirbo nuoširdžiai ir kantriai. Taip susiformavo darni surdopedagogų bendruomenė, gebanti kūrybiškai dirbti, rengti sutrikusios klausos vaikus tolesniam gyvenimui.

Šių dienų ugdymo centras ir jo bendruomenė

Šiuo metu ugdymo centras – atvira, lanksti, nuolatos besimokanti organizacija, kurioje dirba kompetentingi, patyrę ir pasiaukojantys savo darbui pedagogai ir kiti darbuotojai. Dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre mokosi 114 mokinių iš visos Lietuvos. Į žinių pasaulį juos lydi pedagogai: 31 mokytojas, 16 auklėtojų, iš jų - 1 surdopedagogas ekspertas, 7 surdopedagogai metodininkai, 22 vyresnieji surdopedagogai.

Centro bendruomenės siekis – brandi ir harmoninga asmenybė, gebanti sėkmingai gyventi ir dirbti nuolat kintančioje visuomenėje. Centro vadovės - direktorė Laimutė Gervinskienė, direktorės pavaduotoja ugdymui Rasa Jankevičienė, direktorės pavaduotoja neformaliajam ugdymui Dalia Šarkienė, Surdopedagogikos metodikos ir informacijos skyriaus vedėja Renata Valaitytė-Ramuckienė - nuolatos rūpinasi, kad Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras nepaliautų būti ta ugdymo įstaiga, kurioje kiekvienas pažįsta visus, kiekvienas yra matomas, reikalingas ir svarbus, kurioje skatinamas aktyvumas, kūrybingumas, darbštumas, žinių troškimas. Centre ypač vertinamas nuoširdumas, supratimas, noras padėti sutrikusios klausos vaikams, džiaugiamasi įdėtomis pastangomis siekiant bendro tikslo.

Ugdomoji veikla. Visa ugdymo veikla centre organizuota taip, kad mokiniai ne tik įgytų pagrindinį išsilavinimą, bet ir ugdytųsi bendrąsias kompetencijas bei gyvenimo įgūdžius: į ugdymo turinį įtraukti aktualūs mokiniams ir visuomenei klausimai, padedama mokiniams ugdytis gyvenimui žinių visuomenėje būtinas kompetencijas, atsakomybę už savo elgesį ir jo pasekmes, gebėjimą pasipriešinti neigiamai įtakai. Į ugdomąją veiklą integruojami profesinio informavimo, karjeros planavimo, kiti mokykloje vykstantys projektai, išvykos, prevencinės programos vykdomos bendradarbiaujant su įvairiomis įstaigomis ir socialiniais partneriais

Centro pedagogai pritaiko bendrąsias programas sutrikusios klausos vaikams, rengia specialiąsias mokymo priemones. Mokymui naudojamos įvairios kompiuterinės programos, lavinama likusi klausa, mokoma lietuvių gestų kalbos.

Ugdytiniai ir pedagogai kiekvieną dieną laukiami bibliotekoje – informaciniame centre. Čia ne tik vedamos pamokos, bet ir organizuojamos knygų parodos, naujų knygų pristatymai, susitikimai su įdomiais žmonėmis, svečiais iš kitų mokyklų, buvusiais mokiniais, mokinių tėvais. Bibliotekoje – informaciniame centre vyksta seminarai, mokytojų metodiniai susirinkimai.

Projektinė veikla. Labai daug dėmesio skiriama projektų veiklai, joje noriai dalyvauja įvairių klasių mokiniai ir pedagogai, nuolat stebima šio ugdymo metodo įtaka mokiniui, besiformuojančiai jo pasaulėžiūrai ir asmenybės augimui.

Šiais mokslo metais mūsų ugdymo centre vykdomi 2 tarptautiniai projektai. Vienas iš jų - Švietimo mainų paramos fondo finansuojamas „Comenius“ Mokyklų partnerystės projektas “Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo tobulinimas” (2006-2009 m.). Projekto koordinatorė – psichologė Vilma Narkevičienė.

Projektas skirtas mokytojų ir kitų specialistų (psichologų, socialinių pedagogų, surdopedagogų, logopedų), dirbančių su specialiųjų poreikių vaikais (turinčių klausos, kalbos ar komunikacijos ir kitų sutrikimų), metodiniam bendradarbiavimui. Keičiamasi informacija apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo metodus, IKT ir jų taikymą ugdymo procese, pedagoginio psichologinio vertinimo metodus, mokyklos ir tėvų partnerystę. Projekte dalyvauja ugdymo įstaigos iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ispanijos.

Kitas europinis projektas - Leonardo da Vinči programos inovacijų perkėlimo projektas ,,Skleiskite gestą - skatinkite bendravimą nacionaline gestų kalba” - Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre vykdomas nuo 2006 metų. Šis projektas 2005 m. buvo inicijuotas Švedijoje. Projekto koordinatorė mūsų centre – direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Jankevičienė.

Pagrindinis projekto tikslas – sukurti tarptautinę internetinę gestų kalbos vertimo priemonę, kuri padidintų kitų šalių gestų kalbos prieinamumą ir palengvintų gestų kalbos vartotojų mainus visame pasaulyje. Ši priemonė yra nemokama ir veikia tokiu principu, kad įvestas žodis pasirinkta kalba vizualiai išverčiamas į pasirinktos šalies gestų kalbą. Nemokama gestų kalbos vertimo priemonė, pradžioje kuriama kaip profesinių gestų kalbos žodynas, šiandien turi apie 20 000 įvairių gyvenimo sričių gestų skirtingomis kalbomis. Projektas buvo labai palankiai įvertintas Europos Sąjungoje ir šiandien su projektu aktyviai dirba apie 60 žmonių iš 11 šalių (Švedija, Čekija, Anglija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Lietuva, Turkija, Vokietija, Rusija, Japonija). Vykdant projekus, vyksta tarptautinis bendravimas ir bendradarbiavimas, nuolat renkami įvairių sričių gestai, jie filmuojami, redaguojami ir įkeliami į internetinę gestų kalbos vertimo priemonę. Siekiant tobulinti šią priemonę nuolat konsultuojamasi su gestų kalbos tyrinėtojais bei kalbininkais, organizuojami projekto partnerių susitikimai, diskusijos, vykdoma projekto veiklos ir rezultatų sklaida.

Didžiausią pasaulyje tarptautinę gestų kalbos regimąją vertimo priemonę galima rasti internetinėje svetainėje adresu www.spreadthesign.com  . 

Sėkmingai savo veiklą plėtoja paveldosauginis projektas ,,Apie paveldą mūsų kalba“, kuris remiamas Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, UNESCO, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos. Šio projekto iniciatorė ir organizatorė - chemijos ir biologijos mokytoja, surdopedagogė metodininkė Aldona Jarmulkienė. Projektų metu mokiniai aplankė daug Lietuvos paveldo objektų, dvarų, susipažino su nekilnojamuoju kultūros paveldu, susitiko su įdomiais žmonėmis, patys kūrė, tapė paveikslus. Projekto veikla integruojama į istorijos, biologijos, geografijos, lietuvių kalbos, gestų kalbos, technologijų, dailės bei neformaliojo ugdymo turinį.

Vykdoma psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos programa „Sėkmės formulė“, kuriai vadovauja programos koordinatorė auklėtoja Aušrinė Egidija Dabrilienė. Programa sutelkia dėmesį į aktyvų laisvalaikio leidimą, sveikos gyvensenos formavimą, bendraamžio pagalbos bendraamžiui skatinimą. Ja siekama sukurti ir stiprinti veiksnius, apsaugančius mūsų mokinius nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, sudaryti sąlygas turiningam ir aktyviam laisvalaikiui, saviraiškai, aktyviai fizinei veiklai.

Ne pirmi mokslo metai tęsiasi socialinių įgūdžių ugdymui skirta programa ,,Mokausi gyventi”, kurio koordinatorė - direktoriaus pavaduotoja neformaliajam ugdymui Dalia Šarkienė

Vienas iš pagrindinių bendruomenės projekto „Drąsinkime ateitį“ siekių – pasitelkiant vyresniąją kartą, pasidalinti gyvenimiška patirtimi, vertybinėmis nuostatomis, sėkmingos darbinės veiklos pavyzdžiais ir paskatinti mokinius žvelgti į ateitį su didele drąsa ir viltimi. Siekiama mokinius supažindinti su aktyviais ir gerbiamais klausos negalės visuomenės atstovais, baigusiais mūsų mokyklą, kad jie savo asmeniniu pavyzdžiu paskatintų ir padrąsintų besimokančius centro mokinius siekti kilnių tikslų, sėkmingos karjeros pasirinktoje veiklos srityje.

Šiais mokslo metais ugdytiniams suteikta galimybė dalyvauti net 10 mokyklinių projektų. Kiekvienam pagal pomėgį, gebėjimus. Antrus mokslo metus vykdomas skaitymo skatinimo projektas ,,Imkit mane ir skaitykit”, kurio veikla integruojama į mokomųjų dalykų ugdymo turinį ir popamokinę veiklą, tęsiami centro bendruomenės projektai: ,,Noriu būti saugus”, ,,Visi į žalią kiemą‘‘. Parengti ir vykdomi įdomūs klasių projektai, kurių rengėjai ir vykdytojai klasių mokytojai, auklėtojai ir jų ugdytiniai.

Didelį dėmesį centro vadovai ir pedagogai skiria mokinių karjeros planavimui ir ugdymui. Jau daugelį metų vyksta projektas ,,Renkuosi profesiją‘‘. 2006 metais ugdymo centre įsteigtas Profesinio informavimo punktas, jo tikslas – teikti kurtiems ir neprigirdintiems mokiniams profesinio informavimo paslaugas. Profesinio informavimo konsultantės - direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Jankevičienė, technologijų mokytoja Genovaitė Barkauskienė, psichologė Vilma Narkevičienė - yra pasiruošusios kiekvienam norinčiam padėti, patarti. Jaukiame kabinete, įrengtame pagal šiuolaikinius reikalavimus, sukaupta daug medžiagos apie įvairias profesinio mokymo įstaigas, profesijas.
Profesinio informavimo punktas – didelis pagalbininkas 9-10 klasių mokiniams, jų pedagogams. Jis reikalingas tiems, kurie galvoja apie tolesnį mokymąsi, profesijos pasirinkimą, nori pažinti save, išsiaiškinti, ką jie mėgsta, geba, kokiu gyvenimo keliu pasukti.

Prasmingas laisvalaikis. Ugdymo centre vyksta planinga ir turininga popamokinė veikla. Ši veikla centre vykdoma vadovaujantis auklėtojų parengta kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų socializacijos programa. Veiklos metu siekiama kryptingo užimtumo, lemiančio sėkmingą sutrikusios klausos vaikų socializaciją, ugdančio jų kultūrinę brandą, pilietiškumą, gyvenimo įgūdžius, saviraišką, gebėjimus ir polinkius.

Vaikai gali lankyti įvairius būrelius, dalyvauti jiems patinkančioje veikloje. Mokinių meninei, kūrybinei, sportinei veiklai vadovauja visas būrys kūrybingų pedagogų.

Jau ne pirmi metai mokiniai ir pedagogai kiekvieną mėnesį skaito centre leidžiamą laikraštuką
,,Pleputis”, kuriame pasakojama apie mūsų kasdieną ir šventes, išvykas, renginius, sporto varžybas, jų nugalėtojus. Jauniesiems žurnalistams vadovauja auklėtojos Dalia Bakanienė ir Jurgita Raškevičiūtė.

Mokiniai, turintys klausos sutrikimų, dažnai yra fiziškai sveiki, mėgsta daug sportuoti. Mūsų centro auklėtiniai sporto laimėjimais yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir garsina mūsų šalies vardą užsienyje. Su pasididžiavimu minėtinos buvusių ir dabartinių mokinių - V.Kardoko, A.Žegytės, A.Milašauskaitės, A.Jankaus, T.Kleizos, A.Kudirkos, J.Šegždaitės, A.Sinkevičiaus, E.Sliviko, M.Kukio ir V.Laskio, J.Jankutės, J.Jočytės ir kitų pavardės. Išlietas prakaitas treniruotėse suteikia tiek mokiniams, tiek jų mokytojams nuostabiai džiugių akimirkų.

Ugdymo centrą baigus. Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras į gyvenimą išleido apie 800 jaunuolių. Daugelis pedagogų didžiuojasi savo buvusiais auklėtiniais. Ne vienas baigė Šiaulių universitetą, Telšių ar Kauno aukštesniąsias mokyklas. Visas būrys auklėtinių yra studijavęs Vilniaus pedagoginiame, Vytauto Didžiojo universitetuose. Buvę mokiniai - Eglė Marcinkevičienė, Vytautas Valiauga, Rasa Deksnienė - dirba pedagogais savo mokykloje.

Nemažai centro auklėtinių profesinių žinių siekė ir siekia Kauno taikomosios dailės mokykloje, Kauno lengvosios pramonės ir verslo paslaugų mokykloje, Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre, kiti profesiją įgijo Kauno paslaugų verslo darbuotojų rengimo centre. Buvusieji mokiniai nepamiršta mokyklos, kviečiami dalyvauja renginiuose, šventėse, aplanko savo buvusius pedagogus, nepamiršta jų pasveikinti įvairių švenčių proga.

Artėjant jubiliejui. 2009 metų gegužės mėnesį Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras minės 70 metų sukaktį. Bendruomenė šį garbingą jubiliejų ketina pasitikti naujais darbais ir renginiais. ,,Mokykla – man, aš – Lietuvai‘‘ - taip vadinasi 2009 metų etnokultūrinė ir edukacinė programa, kurią parengėme minėdami Lietuvos vardo 1000-metį ir mokyklos 70-metį. Taip siekiama integruoti Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Mokyklos 70 - ečio temą į ugdymo procesą, formuoti mokinių tautinę ir pilietinę savimonę bei burti centro bendruomenę puoselėti tautos vertybes ir centro tradicijas.

Gaila, kad jubiliejinių metų nesulaukė daug metų ošę, lingavę ir nuo piktų vėtrų ir vėjų ugdymo centrą saugoję aukštieji topoliai. Jie paseno, sutrešo ir šį rudenį buvo nupjauti. O mokymo įstaiga tebestovi – atsinaujinusi, moderni ir jauki, kiekvieną dieną laukianti mažo ar jau paaugusio mokinuko. Žinome, tokių topolių šioje vietoje jau neužauginsime, tačiau esame tikri, kad mūsų ugdymo įstaigoje išaugs dar ne vienas gausus būrys bendraujančių, darbščių, atkaklių, dorų jaunų žmonių. Mes pasiruošę kantriai juos mokyti.

Laimutė GERVINSKIENĖ
KAKNUC direktorė

Nijolė GRINEVIČIENĖ
KAKNUC lietuvių kalbos mokytoja

1940-1957 metais mokyklai vadovauja Jonas Vajėga. Mokinių laisvalaikis. Tarties pamokoje.	Pamokose: dirba siuvėjos, staliai, batsiuviai, mezgėjos,1946 metai.
1-oji kurčių-nebylių mokinių laida, 1946 metai.	Mokyklos įkūrimo 25-osios metinės. Pedagogų kolektyvas su direktoriumi K. Butautu.
Visa ugdymo veikla centre organizuota taip, kad mokiniai ne tik įgytų pagrindinį išsilavinimą, bet ir ugdytųsi bendrąsias kompetencijas bei gyvenimo įgūdžius.	Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre mažo, nedrąsaus mokinuko visada laukia darnus pedagogų būrys.