Naujienos

Kai žmonės pradeda tyrinėti savo istoriją, kalbą ir kultūrą, tai galima laikyti brandumo ženklu. Kurčiųjų istorijos tyrinėjimas yra palyginti nauja disciplina.

Ir apie Kanados kurčiųjų kultūrą buvo žinoma labai nedaug, kol mokslininkai nesiėmė analizuoti ir tyrinėti kasdienio negirdinčių žmonių gyvenimo: žmonių, turinčių savo kalbą, istoriją, tradicijas, savus siekius ir savą kultūrą.

Kanada yra valstybė Šiaurės Amerikoje, ribojasi su JAV pietuose ir vakaruose, taip pat su Atlanto vandenynu rytuose, Ramiuoju vandenynu vakaruose bei Arkties vandenynu šiaurėje. Kanada yra antra pagal dydį pasaulio valstybė, dydžiu nusileidžianti tik Rusijai. Pagrindiniai Kanados miestai: Torontas, Monrealis, Vankuveris, Otava. Sostinė – Otava. Kanadoje dvi oficialios kalbos – prancūzų ir anglų.

Kurčiųjų kultūros istorija – kurčiųjų mokyklos

Kol nebuvo įkurti bendrabučiai kurtiems vaikams, Kanadoje neegzistavo kurčiųjų kultūra ir nebuvo oficialios kurčiųjų bendruomenės. Kurtieji buvo izoliuoti nuo visuomenės ir dažniausiai neturėjo galimybės įgyti išsilavinimo, kol Kanadoje nebuvo atvertos mokyklų kurtiems vaikams durys. Tik nedaugelis iš jų galėjo studijuoti Europos ar Jungtinių Valstijų mokyklose.

Pirmoji kurčiųjų mokykla Kanadoje buvo įsteigta 1831 m. Kvebeko mieste, rytinėje šalies dalyje. Po dvejų metų buvęs šios mokyklos mokinys Antoine‘as Caronas (1813–1847) tapo pirmuoju kurčiuoju, ėmusiu mokyti kurčiuosius vaikus Kanadoje. Katalikų bažnyčia Monrealyje atidarė dvi prancūzų mokyklas: 1848 m. katalikišką mokyklą kurtiesiems berniukams ir 1851 m. katalikišką mokyklą kurčioms mergaitėms. 1870 m. kurčias anglas Thomas Widdas (1839–1906) Monrealyje įkūrė protestantišką kurčiųjų mokyklą, žinomą „Centre Mackay“ pavadinimu. Abi katalikiškos mokyklos praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo uždarytos. Dar viena kurčiųjų mokykla Kvebeko provincijoje veikė nuo 1961 m. iki 1988 m.

Seniausia kurčiųjų mokykla už Kvebeko provincijos ribų buvo įkurta 1856 m. Halifakse, Naujosios Škotijos provincijoje. Ją įkūrė du kurti šios provincijos gyventojai Williamas Gray‘us (1806–1881) ir George‘as Taitas (1828–1904). 1961 m. ši mokykla buvo uždaryta, atidarius naują provincijos kurčiųjų mokyklą Amherste.

1858 m. įkurta pirmoji kurčiųjų mokykla Toronte, pavadinta Kanados aukštesniąja kurčiųjų mokykla; vėliau mokyklos pavadinimas kelis kartus keitėsi. Pirmasis kurčias šios mokyklos mokytojas buvo Samuelis Thomas Greene‘as (1843–1890), kuris gimė Amerikoje ir baigė Gallaudeto kurčiųjų mokyklą. Atvykęs dirbti į nedidelę provincijos mokyklą ir būdamas įsitikinęs, kad kurčiųjų išsilavinimo pagrindas yra tvirtos kalbos žinios, jis ėmė taikyti naują progresyvų ir labai sėkmingą metodą, kurį sudarė gestų ir rašytinės kalbos vartojimas. Samuelis Thomas Greene‘as buvo ir Ontario kurčiųjų draugijos įkūrėjas. 1963 m. Ontario provincijoje buvo įsteigta antroji, o 1974 m. – trečioji kurčiųjų mokykla. Visos trys mokyklos veikia iki šiol.
Kanados pietuose pirmoji kurčiųjų mokykla duris atvėrė 1888 m. Vinipego mieste. Antrojo pasaulio karo metu ji buvo „laikinai“ uždaryta („laikinasis“ periodas truko 25 metus, nuo 1940 iki 1965 m.).

1914 m. kurčioji Lucy Gosse (1889-1994) pradėjo judėjimą, kuris padėjo 1922 m. įkurti kurčiųjų mokyklą Vankuveryje. Praėjus 71 metams nuo projekto pradžios, 1993 m. ši mokykla nustojo veikti, kai buvo sujungta su bendrojo lavinimo mokykla

1931 m. kurtysis Rupertas J. D. Williamsas (1893–1973) įkūrė kurčiųjų mokyklą Saskatūne. 1982 m. šiai mokyklai buvo suteiktas jos įkūrėjo vardas (R. J. D. Williams Provincial School for the Deaf), ir ji tapo vienintele mokykla, pavadinta kurčiojo vardu. Deja, 1991 m. mokykla buvo uždaryta.

Pastarųjų metų kurčiųjų švietimo pažanga

Tarp pastarųjų metų kurčiųjų švietimo pasiekimų Kanadoje galima paminėti ankstyvosios intervencijos programų sukūrimą, kurčių vaikų integraciją į vietos mokyklas (jiems sukuriamos atskiros klasės arba jie mokomi kartu su girdinčiais vaikais), naujausių technologijų, taikymą, tokių kaip indukcinės kilpos ciklo ir FM sistemos mokiniams, naudojantiems klausos aparatus, taip pat gestų kalbos vartojimą anglų ir prancūzų kalbos pamokose. Vis labiau diegiamas dvikalbis ir dvikultūris požiūris, kai į mokymo programas įtraukiama amerikiečių gestų kalba ir rašytinė anglų kalba bei kurčiųjų kultūros disciplina.

Kurčiųjų organizacijos

Baigę mokslus kurtieji linkę įsikurti arba dirbti miestuose, esančiuose netoli nuo buvusių švietimo įstaigų. Poreikis susitikti su žmonėmis, kalbančiais ta pačia kalba, yra vienas svarbiausių veiksnių steigiantis kurčiųjų bendruomenėms. Kad palaikytų ryšį ir galėtų bendrauti vieni su kitais, Kanados kurtieji buriasi į diskusijų grupes, religines organizacijas, literatūros, sporto ir socialinius klubus. Šios organizacijos stiprina kurčiųjų tarpusavio ryšį ir padeda plėtotis besiformuojančiai kurčiųjų kultūrai.

Šiandien kurčiųjų bendruomenės nariai ypač domisi sportine ir kultūrine veikla (literatūra, teatras, mimikos teatras, tautosaka, humoras, sporto organizacijos), savo pasiekimais dalijasi su girdinčiais kanadiečiais.
Iki šiol veikia pati seniausia Kanados kurčiųjų bendruomenė – Ontarijo kurčiųjų asociacija, įkurta 1866 m. Šiai ir kitoms oficialioms organizacijoms – Kanados kurčiųjų asociacijai (įkurta 1940 m.), Kanados kurčiųjų sporto asociacijai (įkurta 1959 m.) ir Kanados kurčiųjų kultūros draugijai (įkurta 1970 m.) - vadovauja kurčiųjų bendruomenės nariai. Kas dveji metai šios trys nacionalinės organizacijos kartu rengia Kanados kurčiųjų festivalį.

Gestų kalbos

Kanada neturi savo gestų kalbos. XIX amžiuje į Kanadą iš įvairių šalių atvykstantys kurtieji imigrantai „atsinešė“ ir savo gimtąsias gestų kalbas. Imigrantai anglai kalbėjo britų gestų kalba, o imigrantai prancūzai – prancūzų gestų kalba. Mokiniai ir mokytojai, kurie dėstė ir mokėsi amerikiečių mokyklose, kalbėjo kalba, kuri šiandien žinoma kaip amerikiečių gestų kalba.

Šiandien dauguma Kanados anglakalbių kurčiųjų vartoja amerikiečių gestų kalbą (ASL), kuri, nepaisant pavadinimo, tapo tikrai „kontinentine“. Britų ir prancūzų gestų kalbos beveik nenaudojamos. Prancūzakalbiuose regionuose, pavyzdžiui, Kvebeke, kurtieji mieliau vartoja „vietinę“ – Kvebeko gestų kalbą. Tiek Kvebeko, tiek amerikiečių gestų kalbos turi regioninius variantus (dialektus, arba tarmes).

Nuo XIX a. pabaigos ir XX a. 7-ojo dešimtmečio daugelyje Kanados mokyklų gestų kalba buvo uždrausta, kadangi buvo manyta, jog gestų kalba gali pakenkti kurčių vaikų sakytinės kalbos vystymusi. Vis dėlto vėliau buvo įrodyta, jog taip nėra. 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje daugybė „ryškių“ pokyčių paveikė kurčiųjų mokymo filosofiją, kadangi lingvistiniai tyrinėjimai supažindino su amerikiečių gestų kalbos struktūra ir taisyklėmis.

1988 m. Manitobos provincija tapo pirmąja, oficialiai pripažinusi amerikiečių gestų kalbą, 1990 m. Albertos provincija pripažino ASL tinkama mokyti kalba. Ontario provincija yra pirmoji ir iki šiol vienintelė, įtraukusi į įstatymą (1993 m.) ir amerikiečių, ir Kvebeko gestų kalbą.

Kurčiųjų teisės

Daugelį metų kurtieji atkakliai kovojo, kad įgytų ar išlaikytų kai kurias teises ir privilegijas – teisę vairuoti automobilį, teisę naudotis gestų kalbos vertėjo paslaugomis tvarkant medicininius ir teisinius reikalus, teisę gauti išsilavinimą, atitinkantį profesijos pasirinkimą, teisę išsaugoti kurčiųjų mokyklas, o ne būti mokomiems kartu su girdinčiaisiais, teisę vartoti gestų kalbą mokyklose, teisę matyti televizijos programas su titrais bei teisę būti pripažintiems kultūrine (turinčia savo kultūrą ir kalbą), o ne patologine (asmenys, kurių klausą reikia atkurti) grupe.
Kurtieji siekia būti pripažinti kaip prisidedantys prie Kanados kultūros, neatsisakydami savosios turtingos kultūros ir kalbos.

Išskirtinis kurčiųjų indėlis į Kanados kultūrinę mozaiką yra aprašytas knygoje „Kanados kurčiųjų paveldas“ („Deaf Heritage in Kanada“, 1996), kurią parašė kurčias autorius, kuris ir surinko visą medžiagą. Knygos leidimą rėmė Kanados kurčiųjų kultūros draugija.

Štai keletas žymių Kanados kurčiųjų: Edwardas T. Payne‘as – pirmasis kurčias pilotas pasaulyje (1931), Donaldas J. Kiddas – pirmasis kurčiasis Kanadoje, gavęs filosofijos daktaro laipsnį Toronto universitete (1951), Bertha M. Curtis – pirmoji kurčia moteris, gavusi Atlanto teologijos mokyklos garbės laipsnį (1987), Jo-Anne M. Robinson – kurčioji sportininkė, pasiekusi keleto plaukimo rekordų Pasaulio kurčiųjų žaidynėse 1965 m. ir 1969 m., Archibaldas ir Duncanas MacLellanai – pirmieji kurtieji prokurorai Kanadoje 1860 m., ir kt.

Kaip ir kitos kalbinės kultūros, kurčiųjų kultūra apima labai skirtingus žmones, kurie „dalijasi“ viena kalba, bendra patirtimi, tikslais ir interesais. Kanados kurtieji, siekiantys išlaikyti ir apsaugoti savo unikalią kultūrą, sudaro gyvybiškai svarbią Kanados kultūros mozaikos dalį.


http://www.thecanadianencyclopedia.com/index.cfm?PgNm=TCE&Params=F1ARTF0011170  
http://www.ontarioplaques.com/Plaques_GHI/Plaque_Hastings03.html  

Iš prancūzų kalbos išvertė
Ieva VANAGAITĖ