|
Amerikiečių gestų kalba (ASL arba Ameslan: American Sign Language) yra pagrindinė gestų kalba JAV, angliškai kalbančioje Kanados dalyje ir dalyje Meksikos.
Amerikiečių gestų kalba vartojama Filipinuose, Singapūre, Honkonge, Dominikos Respublikoje, Haityje, Puerto Rike, Dramblio Kaulo Krante, Burkina Fase, Ganoje, Toge, Benine, Nigerijoje, Čade, Gabone, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Mauritanijoje, Kenijoje, Madagaskare ir Zimbabvėje.
Vien Jungtinėse Valstijose amerikiečių gestų kalbą vartoja nuo pusės iki dviejų milijonų žmonių.
Kvebeko gestų kalba (trumpinys LSQ) yra kalbama Kanadoje, daugiausiai Kvebeko provincijoje, taip pat kai kuriuose miestuose likusios šalies dalyje.
Kvebeko gestų kalba yra „viduriukas“ tarp amerikiečių gestų kalbos ir prancūzų gestų kalbos. Anksčiau kurtieji ir neprigirdintieji vyrai ir moterys buvo mokomi atskirai, todėl jie vartoja šiek tiek skirtingas Kvebeko gestų kalbos formas. Moterų vartojama kalba panašesnė į amerikiečių gestų kalbą, o vyrų gestai daugiau įtakoti prancūzų gestų kalbos. Anglakalbėje Kvebeko dalyje taip pat vartojama amerikiečių gestų kalba.
Apie dešimt procentų kvebekiečių yra kurti ir neprigirdintys; manoma, kad LSQ kaip gimtąją kalbą vartoja tik 50–60 tūkstančių vaikų.
Nikaragvos gestų kalba (ISN – Idioma de Señas de Nicaragua (ispaniškai)). Iki 1970 m. Nikaragvoje iš esmės nebuvo kurčiųjų bendruomenės. Kurtieji buvo izoliuoti vieni nuo kitų ir vartojo tik „buitinę“ gestų kalbą. 1977 m. specialiojo ugdymo centras pradėjo vykdyti programą kurtiesiems. Iš pradžių programoje dalyvavo apie 50 kurčių jaunuolių. 1979 m. mokinių skaičius padidėjo iki 100. 1983 m. šalies sostinės Managvos dviejose mokyklose mokėsi apie 400 kurčiųjų. Iš pradžių buvo mėginta naudoti daktilį ir „elementarius“ gestus, siekiant atspindėti šnekamosios kalbos ypatumus, tačiau toks metodas patyrė visišką nesėkmę: kadangi daugelis mokinių niekada nebuvo „veikiami“ nei žodžiu, nei raštu, jie negalėjo suvokti žodžio sąvokos. Todėl mokytojai ir mokiniai buvo lingvistiškai atsiskyrę.
Iš pradžių kurtieji vaikai vartojo tik tuos primityvius gestus, kuriuos vartodavo savo šeimose, bet būdami kartu jie mokėsi naujų gestų vieni iš kitų. Nepatyrę mokytojai negalėjo suprasti mokinių, tuo tarpu pastarieji bendravo tarpusavyje be problemų.
Nikaragvos vyriausybė paprašė tarptautinės mokslininkų pagalbos, ir šie pagaliau iššifravo vaikų „kūrinį“. Per kelerius metus buvo sukurta visiškai nauja gestų kalba, kuri turėjo taisykles ir gramatiką:
Naujosios Zelandijos gestų kalba (NZSL, trumpinys iš angliško pavadinimo) yra pagrindinė Naujosios Zelandijos kurčiųjų bendruomenės kalba. 2006 m. balandžio mėn. ji tapo oficialia šalies kalba, kartu su anglų ir maorių kalbomis. Šią gestų kalbą vartoja apie 7700 žmonių.
Naujosios Zelandijos gestų kalbos ištakos – britų gestų kalba. Pirmieji imigrantai nepolineziečiai į Naująją Zelandiją atvyko iš Jungtinės Karalystės – iš čia atkeliavę kurtieji imigrantai kalbėjo britų gestų kalba, ją ir „atsivežė“ į Naująją Zelandiją. Yra 62,5% panašumo tarp NZSL ir britų gestų kalbos gestų, 33% – tarp NZSL ir amerikiečių gestų kalbos gestų. Kaip britų ir australų gestų kalbose, naudojama dviejų rankų daktilinė abėcėlė.
1878 m. buvo įkurta pirmoji kurčiųjų mokykla. 1992 m. įkurta Naujosios Zelandijos gestų kalbos mokytojų asociacija (NZSLTA). 1997 m. Victoria de Wellington universitete pradėtas kursas kurtiesiems.
Prancūzų gestų kalbą (LSF) vartoja nuo 100 iki 200 tūkst. kurčiųjų.
Abatas Charles Michel de l’Épée (1712–1789) buvo pirmasis girdintis, susidomėjęs kurčiųjų bendravimo būdu: jis pamatė gestais bekalbančias dvi kurčias seseris dvynes ir taip „atrado“ gestų kalbos egzistavimą. 1771–1774 m. abatas organizavo bendravimo su kurčiais vaikais mokymus, į kuriuos specialiai atvykdavo auklėtojai bei žymūs žmonės iš visos Europos. 1776 m. de l’Épée paskelbė pirmąjį savo veikalą „Kurčiųjų ir nebylių mokymas“, kuriame aprašė „metodiškų ženklų“ sistemą. 1791 m. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja abatui de l’Épée suteikė Žmonijos geradario vardą ir nusprendė, kad kurtieji gali naudotis Žmogaus teisėmis. 1789 m., po abato de l’Épée mirties, jo įkurta mokykla tapo Nacionaline kurčiųjų mokykla.
Prancūzų gestų kalba vartojama Prancūzijoje, Malyje, Ruandoje, Šveicarijoje, Toge, Vietname, Kongo Respublikoje, Madagaskare.
Iš prancūzų kalbos išvertė Ieva VANAGAITĖ
Infomacijos šaltiniai:
http://fr.wikipedia.org/wiki/Langue_des_signes_qu%C3%A9b%C3%A9coise
http://fr.wikipedia.org/wiki/Langue_des_signes_am%C3%A9ricaine
http://fr.wikipedia.org/wiki/Idioma_de_Signos_Nicarag%C3%BCense
http://fr.wikipedia.org/wiki/Langue_des_signes_n%C3%A9o-z%C3%A9landaise
http://fr.wikipedia.org/wiki/Langue_des_signes_fran%C3%A7aise
http://www.afideo.org/surdite/presentation/historique/
|
