Naujienos

Kovo mėnesį Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokyklos Vaikų dailės galerijoje atidaryta dailinininkės Jovitos Gronskytės personalinė paroda „Sustabdytos akimirkos“. Ji veikė iki balandžio vidurio.

Parodą atidarė LSKD „Guboja“ Druskininkų skyriaus socialinė darbuotoja Diana Lukošiūnaitė. Ji citavo Hermanno Hesse’s mintį: „Mūsų sielai būdingas žavesys, kuriuo galime pasitikėti, ji ieško visumos ir stengiasi ištaisyti kiekvieną spragą, kiekvieną trūkumą. Ji stengiasi kiekvieną nesugebėjimą kompensuoti laimėjimu kitoje srityje ir švelniausiu, gražiausiu skambesiu veikia jautriausius, silpniausius ir nelaimingus žmones, kad pašlovintų gyvenimą, kad ištartų „taip“, kad pašlovintų Dievą“.

Tuo gražiu skambesiu, tuo gyvu žmogaus žvilgsniu paveiksluose ir prabilo menininkė J.Gronskytė. Iš jos sielos gelmių sklido kažkokia šviesa, kuri, sužaižaravusi paslaptingais žiburiukais akyse, iš karto apgobė visus susirinkusius. O atvira nuoširdi šypsena dar labiau suartino. Atrodė, kad esame seniai pažįstami. Mūsų buvo nedaug. Branduolį sudarė panašaus likimo sesės ir broliai, turintys klausos negalią.

Jovita kurčia nuo vaikystės. Su dailininke atvažiavo jos draugė Milda. Jų abiejų gimtinė – Joniškis. Dabar kartu gyvena Vilniuje. Draugė ir padėjo mums bendrauti, artimiau susipažinti. „Mano gyvenimas – piešimas“, - sakė J. Gronskytė. Tai tikra tiesa. Mergina pradėjo piešti būdama 3 metukų. Jos gabumus pirmoji pastebėjo darželio auklėtoja. Toliau juos tobulinti padėjo tėvai ir profesionalūs mokytojai įvairiose dailės mokyklose. Dabar Jovita studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Yra II kurso tapybos restauracijos specialybės magistrantė.

Dailininkė surengė jau nemažai grupinių ir personalinių parodų Vilniuje, Šiauliuose, Joniškyje, Panevėžyje. Į Druskininkus savo darbus atvežė antrą kartą. Jos paveiksluose dominuoja žmonės. Negaliu paveikslų vertinti profesionaliai, neturiu tokio išsilavinimo, bet galiu perteikti, ką jaučiau. Iš pirmų metų studijų akademijoje – portretai iš natūros, piešti anglimi ir pieštuku. Nors spalvos juodos ir pilkos, tų žmonių žvilgsniai man atrodė gyvi. Jie kvietė sustoti ir pabūti su jais. Daug minčių sukėlė paveikslas „Batai iš tolimos kelionės“. Jame nutapyti jau gerai panešioti, įgavę įvairių spalvų ir atspalvių, suvarstyti raišteliais batai – aulinukai. Aš ten mačiau ir savo gyvenimo kelionės detales... Šalių jų kabėjo paveikslas „Laivas“. Jūros bangų teliūškuojamas nedidelis burinis laivas. Šį paveikslą Jovita
nutapė per vieną naktį. Jame sudėta tiek daug jausmų. Jie visi tokie šviesūs. Taip ir norisi sėsti į tą laivą ir plaukti per gyvenimo jūrą.

Paskutiniai dailininkės paveikslai – portretai iš natūros. Beje, pozuotojos leidžia jas „kopijuoti“ tris kartus, po 3 valandas. Laiko nedaug. Paveiksluose moterys pozuotojos, aprengtos renesanso stiliaus rūbais. Ir čia prikaustė jų žvilgsniai: susirūpinę, kiti mąslūs, kiti laimingi, bet visi gyvi.

Jovitos darbuose – viskas natūralu ir tikra. Tas labai paveikė mano sielą. Ji piešia, tapo, kai gera nuotaika. Nemėgsta tamsių spalvų. Mergina ne tik dailininkė. Ji – menininkė. Daro seges, auskarus, pakabukus. Mėgsta dirbti dekupažo technika. Ji aktorė, suvaidinusi ne vieną vaidmenį „Mimikos“ teatre. Gestų kalba giedojo giesmes. Šokėja. Savo sugebėjimus įprasmino šiuolaikiniuose, pramoginiuose, tautiniuose šokiuose. Tik tam dabar nelieka laiko. Viską reikia skirti studijoms. Tai dabartinis jos gyvenimo tikslas. Nepakartojamas gyvenimo, gamtos ir kelionių akimirkas mergina įamžina fotonuotraukose. Mėgsta keliauti. Kelionė į Aliaską padarė neišdildomų įspūdžių, vis dar gyva svajonė – dar kartą ten apsilankyti.
Atvykusi į Druskininkus, rado laiko artimiau susipažinti su miestu. Aplankė M.K. Čiurlionio memorialinį muziejų.

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Dailinininkės Jovitos Gronskytės (trečia iš kairės) personalinė paroda „Sustabdytos akimirkos“ suartino panašaus likimo seses ir brolius.