Naujienos

Stovykla „Mažieji piratai“, vykusi rugpjūčio 1-14 d. Suomijoje, Helsinkyje ir Malminharju, pranoko didžiausius mūsų lūkesčius. Buvome pirmosios lietuvės, kurioms teko laimė pabūti jau trečią kartą vykstančioje tokio pobūdžio stovykloje. Puiku, kad informacija apie stovyklą pasiekė Lietuvą ir visus „pagaviukus“, tik gaila, kad daugiau vaikų negalėjo ten vykti.

Taigi rugpjūčio pradžioje mes dviese, vienuolikmetė Marija ir aš, jos mama, išsiruošėme dešimčiai dienų į Suomiją, nelabai įsivaizduodamos, kas mūsų laukia. Nuvykusias į Helsinkį mus pasitiko jauna ir energinga, kaip vėliau paaiškėjo, stovyklos vadovė Dawn Jan Birley. Ji ir buvo stovyklos sumanytoja bei lyderė, jau keliolika metų gyvenanti Helsinkyje, gimusi, augusi ir mokiusis Kanadoje. Dawn ir visa septynių vadovų komanda – išties profesionalai, turintys ir daugiametės patirties, kaip dirbti su kurčiaisiais, ir specialų išsilavinimą – dailės, vaidybos, sporto ir pan.
Pirmasis įspūdis, atvykus į Suomijos kurčiųjų asociacijai priklausančius didžiulius kelių aukštų namus (su kavine, daugybe darbuotojų kabinetų, puikia biblioteka, viešbučiu, jaukia ir malonia aplinka bei šurmuliuojančiais ten dirbančiais ir galbūt laisvalaikį kavinėje leidžiančiais žmonėmis), išties buvo puikus. Šiltas, malonus sutikimas nuteikė jaukiai ir pasidarė dar įdomiau: kas gi laukia mūsų.

„Piratai“ jau Malminharyje

Suvažiavus visiems šešiolikai dalyvių (iš Lenkijos, Suomijos, Ispanijos, Prancūzijos, Danijos, Didžiosios Britanijos) autobusu išvykome į maždaug 200 km nuo Helsinkio nutolusią Malminharju vietovę – miško apsuptyje prie didžiulio ežero esančią kurčiųjų organizacijos didžiulę stovyklavietę, kurioje ir praleidome aštuonias įspūdingas dienas.
Pirmasis susipažinimo vakaras (beje, viskas vyko tarptautine gestų kalba) padėjo susipažinti ir smagiai prisistatyti, sužinoti daugiau vieniems apie kitus.
Kaip rodo stovyklos pavadinimas, jos tema buvo „piratai“. Tad kiekviena diena prasidėdavo skaniausiais, kokius galime įsivaizduoti, pusryčiais, pačių vaikų nupieštos piratų vėliavos pakėlimu ir smagia, žaisminga mankšta lauke. Paskui iki pietų vykdavo dramos ir dailės pratybos piratų tema. Tikslas – pasiruošti vaidinimui Helsinkyje, kuris įvyko po 8 dienų.

Vaikai pasidalijo į dvi grupeles po 8 žmones, užsiėmimai buvo žaismingi, linksmi, įtraukiantys vaikus, padedantys atskleisti įvairiausius jų gebėjimus. Vaikai patys siuvo rūbus vaidinimui, piešė dekoracijas, repetavo ir kartu kūrė scenas.

Po skaniausių pasaulyje pietų jie eidavo į „Discovery“ užsiėmimus. Tai buvo bene labiausiai netikėta šios stovyklos patirtis. „Discovery“ – iš JAV atkeliavusi ekstremali sporto šaka, kuriai vadovauja specialiai parengti instruktoriai. Tai bendradarbiavimą skatinantys ir ištvermę lavinantys žaidimai, kuriems reikalinga speciali įranga, pavyzdžiui, padėti vienam komandos nariui užlipti labai aukšta, stačia ir lygut lygutėle medine siena, į kurią įkopus galima įlipti į kitoje pusėje įrengtą balkoną ir ten būnant po vieną padėti įtempti kitus draugus...
Dar labiau netikėta buvo kopimo į aukščiausia medinį stulpą su specialia įranga patirtis ir po to šuolis ar „paukščio skrydis“ žemyn... Arba kopimas į stulpą ir po to švilpiant kaip vėjui leidimasis per gal kilometro ilgio proskyną ant nutiesto lyno... Pradžioje atrodė neįtikėtina, kad kone visi 8-12 metų vaikai, o ir vadovai, ryšys tokiam žingsniui. Bet, pasirodo, galima įveikti ir tokius sunkumus bei patirti neįtikėtinų potyrių.

Po vakarienės visi drauge keliaudavome į suomišką pirtį, be kurios suomiai neįsivaizduoja savo gyvenimo. Po pirties krisdavome į čia pat tyvuliuojančio ežero bangas.
Paskutinį vakarą galėjome išmėginti ir nematytą dūminę, į mažutį apdegusį raganos namelį panašią, samanomis ir žole apaugusią pirtį. Sako, joje kaitintis labai sveika, nors dūmai graužia akis ir jautiesi kaip rūkomas skilandis...

Ir tai dar ne viskas. Po pirties, jau apie 10 valandą vakaro, kol mes kaitindavomės pirtyje, du vadovai lauko židinyje parengdavo nuostabius „naktipiečius“. Kasvakar būdavo vis kiti patiekalai – tai kepti ant specialios skardos „lietiniai“ blynai su kremu, tai kepta folijoje bulvė, tai bananai su šokoladu, o paskutinį vakarą specialiu būdu ant lentelių grilyje kepta lašiša...

Ir tada visi sotūs laimingi keliaudavome vadinamosios „Black Jack“ valandos, kai visi drauge peržiūrėdavome prabėgusios dienos fotografijas ir vaizdajuostes, kurias, kol mes ilsėdavomės pirtyje ir „naktipiečiaudavome“, ruošdavo stovyklos vadovė Dawn.
Nuotraukos būdavo ne tik mielos, nes leisdavo prisiminti ir vėl išgyventi smagiausias dienos akimirkas, bet ir labai profesionalios, mat Dawn turi ir meninių nuotraukų profesionalės diplomą.

Ir tik apie 23 val., kai visi būdavo maloniai nuvargę, krisdavome miegoti be jokio raginimo... Vadovai, tiesa, dar valandą aptardavo dieną ir planuodavo rytdieną. Įdomu ir tai, kad kasnakt budėdavo vis kitas vadovas, vadinamas „Nakties papūga“ („Night Parrot“), kuris būdavo atsakingas už nakties ramybę.

Vadovų profesionalumas ir širdingumas

Dramai, kaip ir kitai veiklai, vadovavo profesionalūs aktoriai ir pedagogai, dirbantys Suomijos pantomimos teatre. Dailės studijai – dailininkė, o sporto („Discovery“) užsiėmimams - net du profesionalūs instruktoriai. Darbas dėl mažų grupelių galėjo vykti ir individualiai, ir poromis, ir grupelėse. Tačiau svarbiausia – vadovų nuoširdus rūpinimasis ir dėmesys vaikams. Kartais atrodė, kad stovykla būtų buvusi puiki ir užtekę nuostabių potyrių net ir tuomet, jei būtų padaryti bent 30 procentų to, ką išgyveno stovyklos dalyviai.

Taip ir liko iki galo neatsakytas klausimas, kas skatina stovyklos vadovus atiduoti, atrodo, viską, ką galima geriausio, negailint savęs, nepaisant nuovargio, nuolat atsiliepiant į vaikų nuotaikas ir poreikius. Kalbantis su vadove atrodė, kad jai tai natūralu ir paprasta, – jei rengi tokią stovyklą, tai darai ir profesionaliai, ir labai atsidavęs.
Tegul nesusidaro klaidingas įspūdis, kad vaikams viskas buvo leista ar apie juos buvo per daug šokinėjama. Ne, bet koks netinkamas jų veiksmas (išdykavimas, bandymas „užkabinti“ kitą) buvo iškart stabdomas. Tai yra, buvo aiškiai nubrėžtos ribos, kas stovykloje priimtina ir kas ne. Be to, buvo labai daug tikro dėmesio, rūpinimosi ir meilės, be kurių pati įdomiausia veikla nebūtų tokia patraukli ir mūsų širdis palietusi...

Stovyklos kulminacija – piratai teatro scenoje Helsinkyje

Tikrai nesitikėjome, kad Helsinkyje susirinks apie 150 žmonių žiūrėti vaikų vaidinimo ir kad jis bus toks nenuobodus, kūrybingas ir netikėtas.
Kurčiųjų namų teatro salės, manau, galėtų pavydėti net ir kai kurie profesionalūs Lietuvos teatrai ir teatriukai – puiki įranga, erdvė, jaukumas. O ir pats net pusantros valandos trukęs spektaklis su tikrais bilietais, kuriuos pirko kiekvienas atėjusysis, buvo gyvybingas, linksmas, „geruosius“ ir „bloguosius“ piratus vaizduojantis vaikų savaitės darbo vaisius.
Įspūdį kūrė šviesos efektai, pantomima, ir išraiškingi rūbai bei dekoracijos (pačių vaikų kurti) bei didžiulis vaikų noras ir entuziazmas kuo geriau suvaidinti.

Smagiai, gražių diplomų įteikimu ir ledų tortais bei atminimo suvenyrų įteikimu baigėsi mūsų šventė. Beje, stovyklos pabaigoje vadovė labai rimtai vaikų klausė, kas patiko, o kas nepatiko. Įdomiausia, kad vaikai sakė viską: kai kam buvo per minkštos lovos, kai kam norėjosi kitokio maisto, nors mūsų akimis visko buvo daugiau, gražiau, skaniau, negu reikėjo ar galėjo būti.

Ekskursija po Helsinkį ir „Eureka“ muziejus

Po nuveikto didelio darbo – spektaklio, mažieji piratai buvo vežami į ekskursiją po Helsinkį. Ypač didelį įspūdį padarė „Eureka“ atradimų ir mokslo muziejus, kurį rekomenduotume visiems, kas tik lankysis Helsinkyje. Tai vieta, kurioje praktiškai galima išbandyti, išmokti, patirti, dar geriau suprasti pasaulį, gamtą, ekologijos problemas, atradimus, kur gali pasigėrėti žvaigždėtu dangumi. Planetariume apsčiai įdiegta naujausių technologijų. Muziejus skirtas įvairiausio amžiaus žmonėms, nuo kūdikių (suomių su vežimėliais tądien buvo ne vienas) iki brandaus amžiaus žmonių.
Pavyzdžiui, kiekvienas gali atsigulti į „fakyro“ lovą (gulama ant vinimis iškaltos lovos ir pamažu specialia rankena galima pakelti tuos vinis, kurie dėl savo tankumo visai neskaudžiai „susminga“ į kūną). Galima pavažiuoti mašina keturkampiais ratais arba pervažiuoti virš „bedugnės“ tikru dviračiu ant tikro lyno, arba suvesti į kompiuterį savo dešimt nurodytų bruožų ir dar geriau suprasti, koks esi unikalus, nes tarp paskutinių trisdešimties tūkstančių, įvedusių savo duomenis, tu buvai vienintelis toks...

Atsisveikinimas ir neatsakyti klausimai

Visi geri dalykai kada nors baigiasi. Liko įspūdžiai, šiluma ir neatsakyti klausimai:
- Kodėl Suomijoje tiek daug galimybių kurtiems ir neprigirdintiems žmonėms – projektai, stovyklos, įsidarbinimo galimybės, biblioteka...?
- Kodėl valstybė remia jų veiklą?
- Kodėl gestų kalba Suomijos Konstitucijoje, vienoje iš nedaugelio šalių, įteisinta kaip antroji kalba?
- Kodėl yra sudarytos sąlygos gauti įvairiausio lygio išsilavinimą mokantis kartu su kitais studentais arba specialiose grupės su gestų kalbos vertėjais?
- Kodėl šie žmonės gali turėti puikius namus savo veiklai, vasarnamius ir visas sąlygas nesijausti atskirti - tobulėti tiek profesiškai, tiek patenkinti įvairius savo poreikius – kultūrinius, bendravimo, mokymosi, tobulėjimo...
- Ir pagaliau – iš kur jie semiasi įkvėpimo ir tikėjimo, kad kurtieji ir neprigirdintieji gali viską, kad iš esmės jie niekuo nesiskiria savo galimybėmis, siekiais, tikslais?
- Kodėl jie nuolat švyti, šypsosi, pasitiki kitais žmonėmis ir siekia sudaryti visas sąlygas jaustis ir gyventi taip, kaip visi?

Marija KARKOCKAITĖ ir Daiva KARKOCKIENĖ
2008 rugpjūtis, Helsinkis-Malminharju-Vilnius

Marija pirmoji lietuvė, kuriai teko laimė pabūti jau trečią kartą vykstančioje Europos vaikų dramos ir meno stovykloje „Mažieji piratai“ Suomijoje.	Viena iš piračių - Marija Karkockaitė.