|
Kurčia nuo gimimo Emmanuelle Laborit (Emanuelė Labori) savo vaikystę praleido visiškoje tyloje. Tyla tęsėsi iki tos dienos, kai Emmanuelle pradėjo mokytis gestų kalbos – nuo tada mergina tapo atvira pasauliui ir ėmė skleisti kurčiųjų bendruomenės kultūrą. Emmanuellei tai lengviausiai daryti teatro pagalba, ir ji tapo pirmąja kurčiąja komike, apdovanota Moljero premija.
Emmanuelle gimė 1971 m. Nei šeima, nei gydytojai neįtarė, kad mergaitė yra kurčia. Tačiau būdama tokio amžiaus, kai vaikai pradeda tarti pirmuosius žodžius, Emmanuelle skleidė tik šaižius garsus. „Žuvėdros klyksmas“ – taip sakydavo jos tėvai ir taip vėliau ji pavadino autobiografinę knygą, kuri 2003 m. buvo išversta ir į lietuvių kalbą.
Būdama penkerių metų amžiaus, kai vaikai „atranda“ pasaulį, Emmanuelle užsisklendė savyje ir atrado baimių, kurių negalėjo paaiškinti. Iki pat septynerių metų, kuomet tėtis atvedė ją į Tarptautinį vizualinį teatrą (International Visual Theater), kurčioji mergaitė gyveno pasaulyje, „kuriame nedalyvavo“.
Tarptautiniame vizualiniame teatre, kuris yra tikras kurčiųjų kultūros centras, Emmanuelle pirmąkart susitiko suaugusius, kurie buvo „tokie pat, kaip ir aš“. Ten mergaitė išmoko gestų kalbos ir ėmė bendrauti ir su kitais žmonėmis, ne tik su savo tėvais. „Tai buvo mano antrasis gimimas, gyvenimo pradžia“, – patvirtina Emmanuelle. Tais pačiais metais gimė jaunesnioji Emmanuellės sesuo Marie, kurią ji labai greitai išmokė gestų ir kuri tapo pačia didžiausia jos patikėtine. „Bendraudama su Marie aš galėjau pamatyti ir suprasti, kad bendravimas gali būti labai paprastas“, – sako Emmanuelle.
Paauglystė – sunkus periodas, kada bandomos savo galimybės. Netrukus Emmanuellę tiesiog užvaldo aistra teatrui, kuris tampa jos gyvenimo tikslu. Kai Emmanuelle baigė mokslus, režisierius Jean Dalric pasiūlė jai Saros vaidmenį pjesėje „Les Enfants du silence“ („Tylos vaikai“, 1992). Už šį vaidmenį Emmanuelle gavo Moljero premiją ir tapo pirma kurčiąja komike, gavusia šį apdovanojimą. „Teatras man padėjo rasti savo vietą visuomenėje, – sako Emmanuelle. Aš tai patyriau vėliau, tačiau visi kurtieji vaikai privalo turėti teisę į kultūrą, tai būtina tam, kad jie galėtų atsiverti pasauliui!“
Emmanuelle nuolat kovoja, siekdama įgyvendinti šią kurčiųjų teisę. Būtent dėl to ji dabar vadovauja Tarptautiniam vizualiniam teatrui. Šį teatrą 1976 metais įkūrė Jean Grémion ir Alfredo Corrado. Šiandien Tarptautinis vizualinis teatras – tai ne tik teatras, bet ir gestų kalbos mokykla, dvikalbių knygų leidykla ir profesionalaus teatro draugija. Tarptautinis vizualinis teatras – tai kurčiųjų kultūros sklaidos centras Paryžiuje. Emmanuelle Laborit pavertė teatrą dar ir tyrinėjimų vieta, tam tikros rūšies laboratorija. „Mes dirbame ne tik tam, kad teatras taptų prieinamas kurtiesiems, bet ir dėl gestų kalbos kultūros“, – aiškina teatro vadovė. Kurtieji ir girdintieji aktoriai šiame teatre papildo vieni kitus, todėl čia vyksta unikalus kūrybinis darbas. Visi kartu aktoriai dirba kūnais ir rankomis. „Būtent šioji kalba mus vienija ir suteikia mums tapatybę“. Štai kodėl taip svarbu ją skleisti!
Šaltinis:
http://actionssolidaires.fr.msn.com/Education/culturesansfrontieres/laborit.aspx
Iš prancūzų kalbos išvertė
Ieva VANAGAITĖ
|
