|
Klaipėdos gestų kalbos vertėjų centro socialinė darbuotoja Agnė Domarkaitė dalijasi savo įspūdžiais iš Kinijos su kurčiųjų bendruomene. Mat būtent šioje tolimoje šalyje, daugybę kartų patekusi į keblias situacijas, ji ypač gerai dabar supranta kurčiuosius ir jų priklausomybę nuo gestų kalbos vertėjų. Agnė tris mėnesius gyveno dideliam chaose: negalėjo nueiti į banką, ligoninę, sumokėti mokesčių, įsigyti kai kurių prekių ar paslaugų. Buvo visiškai priklausoma nuo vertėjo.
Pirmos dienos Kinijoje sukėlė visišką kultūrinį šoką. Ne tik nesupratau, kas dedasi aplink, bet ir negalėjau pasakyti ar atlikti elementarių dalykų: prekybos centre susižinoti, kur tualetas, ar net įsigyti autobuso bilieto. Jaučiausi visiška bejėgė.
Atvykusi į universitetą, kuriame pradėjau kinų kalbos studijas, jaučiausi palikta likimo valiai. Turėjau laisvą savaitę iki studijų pradžios, tad ketinau susipažinti su miestu. Nuvykusi į miesto centrą negalėjau rasti kelio atgal, o pakeleiviai nesuprato, ko klausiu. Nesupratau hieroglifų, o pati pasakyti mokėjau gal tik penkis žodžius.
Gatvės restoranai mirgėte mirgėjo įvairausiais kvepiančiais skanumynais, bet neretai tekdavo nuryti seilę, nes nesugebėdavau užsisakyti patiekalo. Bandydavau rodyti pirštais, klausti gestais, kūno kalba, tačiau prekeiviai apiberdavo gausybe klausimų, puldavo baksnoti į kiniškai parašytą meniu, greitakalbe berti man nesuvokiamus žodžius, tad dažniausiai likdavau nesuprasta. Tekdavo pirkti vitrinose sudėtus patiekalus, o dėl mano negebėjimo bendrauti kiniškai prekeiviai dažnai apgaudavo, išviliodavo daugiau pinigų.
Pradėjau naudotis tarptautinio studentų biuro paslaugomis. Tačiau ir čia padėti pasiruošę kinai vos angliškai veblena. Pikta darydavosi, kad tokias pareigas einantys žmonės vos vos angliškai supranta, o kalba dar prasčiau.
Nuėję į banką ar paštą užtrukdavome nepaprastai ilgai, o aš nesuprasdavau, apie ką vertėjas šneka su darbuotoju. Kadangi tvarkydavome mano reikalus, norėdavau viską žinoti, bet vertėjas nesugebėdavo paaiškinti, kodėl viskas taip ilgai trunka, kokios problemos iškyla. Neretai būdavo situacijų, kai neišspręsdavome paprasčiausių problemų. Pavyzdžiui, negalėdavau net išsiųsti laiško į Lietuvą. Vienąsyk nutiko taip, kad dėl visai neaiškių priežasčių parduotuvėje man nepardavė saldainių.
Po kurio laiko prisitaikiau prie naujos aplinkos, sąlygų. Vis dažniau su žodynu bei įvairiais rašteliais stengiausi nusipirkti naują daiktą ar paslaugas. Sugaišdavau daug laiko, o mane lydėdavo pajuokos kupini vietinių kinų žvilgsniai: žiūrėkit, kvaila užsienietė, bando nusipirkti vegetarišką čebureką! Aplink mane susirinkdavo būrelis kikenančių praeivių.
Vienu metu labai sirgau, tad daug kartų teko lankytis ligoninėje. Itin baiminausi, kad vertėjas nesuklystų, o gydytojas teisingai suprastų. Juk nuo to priklauso mano sveikata. Jau neužtektų rankų ir kojų pirštų, kad suskaičiuočiau nemalonias situacijas: sprogo vamzdžiai, užsikimšo tualetas, išjungė elektrą, bute apsigyveno pavojingi šliužai ar kita. Pati susitvarkyti neturėjau jokių galimybių o vertėjas dėl neaiškių priežasčių net kelias dienas nesugebėjo padėti.
Tad trys mėnesiai tokių nesusipratimų privertė suvokti, kodėl iškyla tiek daug konfliktų tarp gestų kalbos vertėjų ir kurčiųjų. Man rodos, kad kaltininkas niekad nebūna vienas. Atsakingos abi pusės ir jos turėtų pasvarstyti: “O kaip aš jausčiausi kito žmogaus vietoje.” Juk vertėjas stengiasi padėti, bet jo galimybės taip pat ribotos, nes jis ne gydytojas, bankininkas ar koks kitas specialistas. Jis - tik padėjėjas susikalbėti.
Pritrūkę kantrybės, negebėdami suvokti situacijos, dažnai pasiduodame pagundai kaltinti arčiausiai esantįjį – vertėją. Tačiau dabar žinau, kad ne kiekvienas nepasisekęs dakykas - tik vertėjo klaida. Tiesą sakant, kai pradėjau taip galvoti, ir gyventi Kinijoje pasidarė lengviau. Vertėjo klaidas nuleidžiu juokais, tad ir santykiai tarp mūsų šiltėja.
Linkėjimai iš karštos egzotiškosios Kinijos!
 |
| Klaipėdos gestų kalbos vertėjų centro socialinė darbuotoja Agnė Domarkaitė viename iš Kinijos universitetų mokosi kinų kalbos. |
|
