| Britų profesorė Susan Gregory – apie bilingvinį ugdymą Didžiojoje Britanijoje ir Maskvoje | 2009 03 30 |
|
Kam Jums to reikia – važiuoti į Maskvą? Jau daug kartų lankiausi Rusijoje, dažniausiai Maskvoje. Man regis, kad tai mano keturioliktas vizitas. Kai man buvo 16 metų, perskaičiau „Aną Kareniną“ ir susirgau Rusija. Dar nuo studijų metų domėjausi Rusijos kultūra, ypač literatūra. Vienas pirmųjų mano darbų buvo skirtas kurtiems personažams rusų literatūroje. Mano profesinis susidomėjimas Rusija pirmiausia susijęs su bilingvinio kurčiųjų ugdymo raida šioje šalyje, inovaciniu kurčių ir neprigirdinčių mokytojų darbu, gestų kalbos tyrimais, iš esmės pasikeitusiu požiūriu į gestų kalbą. Kai 1992 m. Rusijoje buvo atidaryta bilingvinė mokykla, pradėjau reguliariai čia lankytis – man buvo nepaprastai įdomu stebėti, kas vyko joje, vėliau – Kurčiųjų ugdymo ir gestų kalbos centre. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje galimybės diegti naujoves kurčiųjų ugdymo srityje buvo puikios. 1995 m. kartu su labdaros organizacija „Rusijos gestai“ prisidėjome prie ikimokyklinio bilingvinio ugdymo programos rengimo. Jūs turbūt pažinojote Galiną Zaicevą? Su Galina susipažinome 1990 metais. Tuo metu Anglijoje mes irgi smarkiai plėtojome bilingvinį ugdymą. Tai buvo unikali asmenybė. Buvome susitikusios daug kartų – Rusijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, pastarąjį kartą – kongrese apie kurčiųjų ugdymą Australijoje, kai mums abiem sukėlė nerimo kurčių vaikų ugdymo perspektyvos. Buvau maloniai nustebinta, kai gavau solidų jos darbų leidinį „Gestas ir žodis“, labai garbinga, kad Rusijos kurčiųjų draugija rado lėšų finansuoti tokį veikalą, o jos mokiniai jį surinko ir parengė – įsivaizduoju, koks milžiniškas tai darbas! Kas jus pradžiugino, o kas nuliūdino dabartinio vizito metu? Man gaila, kad dabartinėmis sąlygomis neįmanoma įdiegti pilnavertės ikimokyklinės programos, tačiau, antra vertus, yra galimybių įgyvendinti bent minimalią ankstyvosios pagalbos kurtiems vaikams programą. Žinoma, labiausiai nusivyliau, kad nepaisant unikalios penkiolikos metų bilingvinio kurčiųjų ugdymo patirties šalyje, visoje Rusijoje iki šiol tėra vienintelė tokia klasė! Tai ypač apmaudu, kadangi dirba puikūs mokytojai, gerai išmanantys metodiką ir puikiai jaučiantys kurčius vaikus. Šį sykį stebėjau puikios struktūros literatūros, chemijos ir kitų dalykų pamokas, kurias vedė mokytojai A. Gorškovas, J. Siljanova, N. Čaušjan, A. Varlamova, individualius A. Šichovos užsiėmimus, mėgavausi T. Davidenkos gestų kalbos pamokomis (Tatjana Davidenko dalyvavo bendrijos „Pagava“ organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Kurčių vaikų skaitymo įgūdžių lavinimas“ 2006 m. lapkričio 11 d. ir skaitė pranešimą „Rusų gestų kalba kaip dėstomasis dalykas ir jos vaidmuo mokant kurčius vaikus žodinės kalbos“. T. Davidenko - Maskvos kurčiųjų bilingvinės mokyklos mokytoja. Vert. pastaba ). Yra ir dar vienas teigiamas poslinkis – Maskvos 65-ojoje mokykloje iš esmės pasikeitė požiūris į gestų kalbą, jauna mokyklos administracija atvira naujovėms. Malonu ir tai, kad centro iniciatyva tęsiami gestų kalbos tyrimai, girdintieji jau kitaip mokomi gestų kalbos, spausdinami straipsniai ir knygos, parengtos naujos vaizdajuostės ir kursai. Labai palankiai prisiminsiu bilingvistų kolektyvą ir mokinius. Prisimenu pirmąjį mokyklinį žygį 1993 m., mokyklos šventes, 1996 m. tarptautinę konferenciją, pastarąją kelionę į Sankt Peterburgą 2003 m. Labai džiaugiuosi, kad patekau į mokytojų ir buvusių abiturientų susitikimą, skirtą pirmosios laidos 10-mečiui ir centro jubiliejui. Vaikai labai pasikeitė, žinoma, jie subrendo, bet pasitikėjimo savimi ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimo pagrindus jiems davė mokykla. Kas naujo Didžiosios Britanijos kurčiųjų ugdymo srityje? Kurčiųjų ugdymas pastaraisiais metais iš esmės keičiasi ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys: sumažėjo specialiųjų mokyklų kurtiesiems, o kochleariniai implantai taikomi visuotinai. Pokyčiai ugdymo srityje įvyko per pastaruosius 5-6 metus. Bilingvinis ugdymas mūsų ir kai kuriose Europos šalyse pradėtas taikyti praėjusiame amžiuje. Paskutinio dešimtmečio pabaigoje iš Anglijos 18 kurčiųjų mokyklų daugiau kaip pusė dirbo pagal bilingvinius principus, t.y. įvairiais ugdymo tikslais ir užduotims bei įvairiais ugdymo etapais buvo vartojama britų gestų ir anglų kalba (jokiu būdu ne kartu, kaip mano daugelis Rusijoje, kalkinės gestų kabos vaidmuo gana ginčytinas, mūsų šalyje kalkinė kalba vartojama arba aukštesnėse klasėse, arba norint patikrinti anglų kalbos žinias, bet ne mokant naujos medžiagos). Bilingvizmas savo pozicijas iškovojo nelengvai, ne taip, kaip Skandinavijoje, dar ir todėl, kad mūsų šalyje kurtiems mokytojams kur kas sunkiau gauti profesinį aukštąjį išsilavinimą, nes būtina praktika girdinčiųjų mokykloje, o gestų kalbą Didžiosios Britanijos vyriausybė oficialiai pripažino tik 2003 m. Kad ir kaip būtų, bilingvizmo pranašumai akivaizdūs: kurtieji pradeda adekvačiai save vertinti ir identifikuoti, labai pagerėja mokslo laimėjimai, daugiau mokyklą baigusių moksleivių tęsia mokytis. Ypač įdomu tai, kad kai kurie iš mažens gestų kalbą vartojantys vaikai, būdami vidutinio ir vyresnio amžiaus, pereina į girdinčiųjų mokyklas, nes jų asmenybės ir intelekto savybės išlavintos tiek, kad jie bet kokioje aplinkoje jaučiasi patogiai. Nors specialiųjų mokyklų skaičius gerokai sumažėjo, tai nereiškia, kad inkliuzyvinio ugdymo sąlygomis bilingvinis metodas netaikomas. Daugelis mokymo centrų įgyvendina projektus, kai kurtieji mokosi girdinčiųjų mokyklose, be to, pirmenybė teikiama mokymui grupėmis, o ne po vieną, daugeliu atvejų vartojama gestų kalba, kviečiami kurtieji mokytojai ir gestų kalbos vertėjai. 2007 m. duomenimis, tik 400 vaikų, arba 8 proc. visų kurčiųjų vaikų, mokėsi specialiosiose mokyklose. Daugiau kaip 50 proc. kurčių vaikų ateina į mokyklą jau turėdami implantus, todėl ne visos mokymo programos vadinamos bilingvinėmis, tačiau gestų kalba daugiau ar mažiau vartojama beveik visur. Pagrindinis dėmesys skiriamas komunikaciniams vaiko poreikiams. Daugelis specialistų mano, jog būtina plačiai vartoti gestų kalbą mokant vaikus, turinčius kochlearinius implantus. Gestų kalba privalomai yra įtraukta į visas surdopedagogų rengimo programas. Mano manymu, gestų kalbą mokantis dėstytojas retai atsisakys ją taikyti pedagoginėje praktikoje. Ko palinkėsite gestų kalbos tyrėjams ir pedagogams? Kad krizė nepaveiktų nė vienos jūsų iniciatyvos, kad finansavimas būtų stabilus ir kad galėtumėte susitelkti ties tyrimais ir kūrybiniu darbu, o ne galvoti, kaip išgyventi. Iš rusų kalbos išvertė Joana VANAGIENĖ Pagal: „В едином строю“, 2009 Nr. 1, p. 12-13 | |
Naujienos
