Naujienos

Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio teritorinės valdybos Utenos rajono pirminės organizacijos pirmininkė Rita Meiduvienė džiaugiasi gražiai suremontuotomis patalpomis. Dabar ji turi atskirą kabinetą ir gana nemažą kambarį, į kurį renkasi neįgalieji. Čia švenčiamos įvairios šventės, visą žiemą bei pavasarį vyko užsiėmimai.

Kiekvieną ketvirtadienį susieidavo tie, kurie norėjo išmokti pinti visokiausius darbelius iš vytelių. Mokyti juos ėmėsi taip pat kurtumo negalią turintis Rimantas Pakenis. Jis pats paruošia šiam darbui reikalingas vyteles ir kantriai rodo, ką ir kaip iš jų galima padaryti. Rimantas ėmėsi mokyti ir piešimo. Visą gyvenimą dirbęs dažytoju, vyriškis labai puikiai jaučia spalvas, pats yra nupiešęs keletą paveikslų. Natūralu, kad savo sugebėjimais nutarė pasidalinti su kitais. Kaip sako kurčiųjų organizacijos pirmininkė R. Meiduvienė, nesvarbu, kad į užsiėmimus susirinkę žmonės nesukuria meno šedevrų, tačiau susiėję į būrį jie turi puikią galimybę pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, mintimis ir dar šio to išmokti.

Utenos rajono pirminė kurčiųjų organizacija vienija apie septyniasdešimt narių. Kai kurie jų gyvena kaime ir ne visada turi galimybę atvykti į užsiėmimus ar renginius. Mieste taip pat laisvalaikiu nesišvaisto. Daugelis dirba įvairiose įmonėse, organizacijose, yra sukūrę šeimas. Ir vis dėlto randa laiko retkarčiais apsilankyti savo būstinėje.

Pasak R. Meiduvienės, kurtieji iš išorės niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Skirtumas tas, kad jie gyvena amžinoje tyloje ir tarpusavyje kalbasi gestų kalba. Sunku nusakyti tą jausmą, kai įeini į kambarį, kuriame susirinkę nemažai žmonių, bet negirdi jokio šnabždesio, jokio balso ar šnaresio. Visi sėdi tylūs, susikaupę, o į pasveikinimą atsako rankų mostais. Įspūdingiausiai atrodo akys. Jose gali išskaityti džiaugsmą, meilę, liūdesį. Ir sunku suvokti, kad šie žmonės niekada negirdi jokio paukščio čiulbesio, vėjo judinamų medžių lapų šnaresio, žiogo čirenimo ar gatve skriejančių mašinų gausmo. Svetimos jiems ir pačios gražiausios muzikos melodijos. R. Meiduvienė sako, jos kurtieji yra labai geri, nuoširdūs, paprasti žmonės. Moteris ketverius metus organizacijoje dirbo gestų kalbos vertėja ir moka su jais kuo puikiausiai bendrauti, žino jų rūpesčius bei džiaugsmus. Kai teko spręsti, kas vadovaus draugijai, visi vieningai balsavo už Ritą.

Prasidėjo vasara. Atėjo metas susumuoti, kas išmokta kursuose. Ant stalų gražiai išdėliota įvairūs dirbiniai iš vytelių, Vytauto Kaunelio drožiniai iš medžio, piešiniai. Organizacijos pirmininkė R. Meiduvienė padėkojo visiems susirinkusiems už aktyvumą, o vytelių pynimo bei piešimo kursus lankiusiems įteikė pažymėjimus. Juos gavo Kristina Žvirblytė, Gintarė Stukienė, Tomas Briedis, Diana Cibulskienė, Raimondas Galvydis, Vytautas Kaunelis, Ramunė Kalytytė ir kiti. Grupės vadovui bei mokytojui Rimantui Pakeniui įteiktas padėkos raštas.

„Praeis vasara. Rudenį vėl bandysime organizuoti kokius nors kursus. Moterys pageidauja mokytis mezgimo, nėrimo vašeliu, vėlimo iš vilnos. Mėginsime surasti mokytoją ir kibsime į darbą. Svarbiausia, kad yra noro susieiti, ką nors išmokti“, – džiaugiasi R. Meiduvienė.

Vartau Jono Mačiukevičiaus sudarytą kurčiųjų poezijos almanachą „ Kai tylos per daug “ ir stengiuosi suprasti, ką jaučia ryšio su garsų pasauliu neturintys, bet rašantys nuostabiai gražias eiles žmonės. Baigti norisi kurčiojo poeto Vaidoto Bieliūno žodžiais: „Negirdžiu aš garsų. Nuo dainelių, balsų jau seniai atpratau, apie muziką tenka svajoti.“


Eugenija BARTKEVIČIENĖ
Laikraščio „UTENIS“ korespondentė

Utenos rajono kurtieji.