|
Šventė Kaune stebino renginių įvairove
Minint Tarptautinę kurčiųjų dieną kauniečių tikslas buvo kuo plačiau supažindinti visuomenę su kurčiųjų kultūra, istorija, jaunimo veikla. Surengtoje diskusijoje buvo aptartos klausos negalios žmonių kasdieninės problemos Kaune. Didžiulį renginį vainikavo jungtinis Kauno pantomimos ir plastikos teatro bei Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro dramos ir pantomimos būrelio aktorių spektaklis „Tyla?! – nieko baisaus...“ bei spalio 1 d. švęstas LKD Kauno teritorinės valdybos veiklos 40 metų jubiliejus.
Visi keliai – susitelkimo link
Šventinių renginių maratonas Kaune truko ilgiau nei savaitę. Pernai per šį renginį sulaukę daug bendro likimo draugų ir svečių, kauniečiai ir šiais metais turėjo kuo sudominti. Šįkart šventės dalyvius džiugino jungtinis girdinčių ir kurčiųjų pantomimos aktorių spektaklis „Tyla?! – nieko baisaus...“ Kad visi turėtų galimybę jį pamatyti ir įvertinti, premjera vyko rugsėjo 23 d. Kauno pantomimos ir plastikos teatre. Tuomet čia daugiausia rinkosi klausos negalios žmonės iš Marijampolės ir Kauno apskričių.
Rugsėjo 25 d. šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, vėliau Kauno valstybiniame lėlių teatre buvo rodomas spektaklis „Tyla?! – nieko baisaus...“ Pilna salė žiūrovų džiaugėsi nepaprasta šventine dovana.
Atsiliepimai, sutiktuvės
Klausos negalios žiūrovai pirmuosius pasirodymus sutiko labai šiltai. Scenoje jie matė pačių ne kartą patirtus išgyvenimus.
Spektaklyje atkurta istorija apie kurčią mergaitę Saulę, kuri gyveno tarp girdinčių ir jautėsi vieniša, net tėvai nemokėjo užmegzti ryšio su ja. Girdinčiųjų kalba jai buvo tik juokingai žiopčiojančių lūpų mimika, ji nežinojo, kas yra žodžiai ir ką jie reiškia, jos mintyse, svajonėse buvo tik vaizdiniai. Saulė kankinosi viena tylos pasaulyje. Tik pramokusi gestų kalbos ji suprato, kad šitaip galima palaikyti ryšį su žmonėmis, pasauliu. Daug šviesių akimirkų gyvenime atsirado sutikus bendro likimo draugą. Plastiški gestai, abiejų jaunuolių veiduose neblėstančios šypsenos spektaklio pabaigoje suteikė daug optimizmo ir tikėjimo, kad tyla įveikiama.
Pagrindinį Saulės vaidmenį atliko Rūta Mingailaitė, draugo – Arūnas Bražinskas, įsimintiną senelės vaidmenį sukūrė Marytė Valiulienė, mokinių ir kiemo vaikų – Kęstutis Vaišnora, Sandra Stankevičiūtė ir Laurynas Valatka. Mamos, tėčio, sesers, mokytojo ir kavinės savininko vaidmenis atliko Kauno pantomimos ir plastikos teatro aktoriai Jūratė Raulinaityė, Rita Mečislauskaitė, Arūnas Katkauskas ir Marius Selmokas.
Po premjeros atlikėjus sveikino Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro (KKRC) direktorė Jūratė Pugačiauskienė, Lietuvos gestų kalbos asociacijos (LGKA) prezidentė Ramunė Leonavičienė, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos (KKJO) pirmininkas Mykolas Balaišis ir gausus džiaugsmo ašaras braukiančių žiūrovų būrys.
Spektaklio režisierės komentarai
Apie spektaklio pastatymo idėją, darbą su klausos negalią turinčiais KKRC dramos ir pantomimos būrelio „Pjero“ nariais sutiko papasakoti šio būrelio vadovė, Kauno pantomimos ir plastikos teatro aktorė Jūratė Raulinaitytė–Viničenkienė: „Tai trečias būrelio narių spektaklis su Kauno pantomimos ir plastikos teatro aktoriais. Esame kartu pastatę bendrą miniatiūrų spektaklį ir pasaką „Pelenė“.
Šio pastatymo idėja mano galvoje brendo apie dvejus metus. Paskatino gauta dovanų Loraine Aseltaine (Lorraine Aseltine) knyga „Aš kurčias, bet nieko baisaus“, jos motyvais kūrėme spektaklį. Režisuojant labai padėjo ir Emanuele Laborit (Emmanuelle Laborit) knyga „Žuvėdros klyksmas“. Tikro darbo prie paties spektaklio buvo penki mėnesiai. Neslėpsiu - buvo sunku. Esu labai dėkinga Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktorės pavaduotojui Arūnui Bražinskui už konsultacijas ir papildomas žinias. Jis padėjo įsigilinti ir geriau suprasti kurčio žmogaus pasaulį. Visi dirbome daug ir atsidavę: mes, girdintys, mokėmės iš kurčiųjų, o jie - iš mūsų. Buvo abipusė nauda, o rezultatą vertins žiūrovai.
Šiuo spektakliu norėjau atkreipti visuomenės dėmesį į klausos negalią turinčių žmonių problemas. Gaila, kad į premjerą kviesti valdžios atstovai (išskyrus keletą) atvykti nerado laiko... Ir dar norėjosi, kad tą valandą (tiek laiko maždaug trunka spektaklis) girdintis žmogus pabūtų kurčiojo vietoje: čia aktoriai nekalba garsu – tik lūpomis, muzikos – taip pat tik minimaliai. O prieš spektaklį, kiek leido galimybės, girdintiems dalijome ausų kištukus. Būtinai norėjosi parodyti, koks didelis skirtumas tarp triukšmingo ir tyliojo pasaulio bei pasakyti, kad pasaulis vis dėlto yra vienas ir tas pats. MYLĖKIME VIENI KITUS.“
Turėdama tokias humaniškas pažiūras būrelio vadovė greit tapo gerbiama ir mylima kurčiųjų bendruomenės nare. Labai džiugu, kad naujajame spektaklyje režisierė išdrįso iškelti kurčiųjų žmonių dvasinius išgyvenimus, parodyti jų sunkų kelią integruojantis į girdinčią visuomenę. Esant ribotiems abipusiems kontaktams kurtieji vis dar sunkiai randa bendravimo būdų su girdinčiaisiais.
LKD Kauno teritorinės valdybos jubiliejaus minėjimas
Saulėtą spalio 1-osios popietę KKRC didžiojoje salėje sunkiai sutilpo kauniečiai ir svečiai. Centro direktorė J. Pugačiauskienė, pasveikinusi visus su ///Pasauline kurčiųjų diena ir LKD Kauno teritorinės valdybos jubiliejumi, vertė nepamirštamus 40 metų istorijos puslapius.
Ant vis tvirtėjančių Kurčiųjų draugijos Kauno miesto skyriaus pamatų LKD Kauno teritorinė valdyba buvo įkurta 1971m., ji jungė Kauno miestą, 9 rajonus bei tarprajoninius kultūros namus. Renginio organizatorių dėka istorinės nuotraukos, pasakojimo tekstai lietuvių kalba buvo rodomi ekrane pasitelkus multimediją, o direktorės kalbą vertėjai vertė į lietuvių gestų kalbą.
Šventiškai nuteikė kauniečių A. Tvarijonaitės, R. Plukaitės, K. Vaišnoro, M. Balaišio imituojama daina „Šventę išdalink“, likimo draugams padovanotas įspūdingas Panevėžio kurčiųjų reabilitacinio centro saviveiklininkų koncertas.
Į renginį atvykęs Kauno miesto valdybos narys Gintautas Labanauskas su savo vardo Paramos ir labdaros fondo nare Edita Vaitkūniene prie širdingų sveikinimų pridėjo didelį šakotį ir krepšelį su savo naujausio poezijos rinkinio „Pro meilės prizmę“ knygomis.
Su gėlėmis sveikino, brangiausio turto - sveikatos, naujų idėjų linkėjo Kauno gestų kalbos centro direktorė Ramunė Leonavičienė, jos pavaduotojas Arūnas Bražinskas, su mokiniais atvykusi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (KKNUC) psichologė Vilma Narkevičienė, Panevėžio kurčiųjų reabilitacinio centro direktorė Alina Juciuvienė, KKJO pirmininkas Mykolas Balaišis ir kiti.
2007 m. LKD K teritorinės valdybos pirmininke išrinkta J. Pugačiauskienė džiaugėsi, kad salėje daug žmonių, ir tikino, jog „kuo mūsų daugiau, tuo mes stipresni, bet turime būti ir vieningi“. Dėkodama už aktyvų ir nuoširdų darbą, gėlių žiedais ir įrėmintais padėkos raštais apdovanojo pagyvenusių žmonių būrelio „Poilsis“ pirmininkę Danutę Ramonienę, KKJO pirmininką M. Balaišį, dar kartą buvo pagerbti ir kurtieji spektaklio „Tyla?! – nieko baisaus...“ aktoriai. Ypatingo dėmesio sulaukė Kauno sporto klubo „Tyla“ pirmininkas, vyrų krepšinio (pasaulio čempionų Italijoje) treneris Algirdas Jurkša, moterų krepšinio (pasaulio sidabro laimėtojų Italijoje) treneris Remigijus Balaišis ir komandų nariai. Visų apdovanotų neįmanoma suminėti, aktyvistams centro direktorė išdalijo glėbį gėlių.
Pabaigoje Kauno jaunimo atlikta daina „Reikia draugų turėti“, pritariant scenoje susirinkusiems Panevėžio ir Kauno saviveiklininkams, ilgam primins įspūdingą jubiliejinę šventę.
Būrelių renginiai
Kauniečių šventė nesibaigė oficialiu šventiniu renginiu – ją tęsė įvairūs būreliai. Užimtumo būrelio patalpose vyko naujausių rankdarbių paroda, mažojoje salėje parengti stendai pasakojo Kauno kurčiųjų organizacijos kūrimosi istoriją. Čia būrėsi anksčiau vadovaujamą darbą dirbę žmonės, diskusijose jiems talkino Kauno gestų kalbos centro direktorės pavaduotojas A. Bražinskas.
Kitoje salėje B. Aleknavičiūtė ir K. Vaišnora vedė žaidimus tėvams su vaikučiais,vėlų vakarą po atviru dangumi mėgėjai žiūrėjo kino filmus.
Turbūt nedaug kas tikėjosi, kad tiek jaunų žmonių susidomės kurčiųjų istorija! Susirinkusieji atidžiai stebėjo LKD Kauno srities skyriaus pirmininko pareigas ėjusio Prano Pelegrimo, įvairiose srityse vadovaujamą darbą dirbusių Danutės Ramonienės, Leonardos Paršelienės, istorijos metraštininko - fotografo, mėgėjų filmų kūrėjo Rimanto Ramonio pasakojimus, vėliau įsidrąsinę teikė klausimus ir gyvai diskutavo. Veteranai lygindami pokyčius mato daug viltingų permainų.
Akivaizdu, kad kurčiųjų organizacijai atsidavusių žmonių dėka istorijos ratas suka į šviesesnes erdves...
Aldona Gema STANKEVIČIENĖ - MACIONYTĖ
|
