|
Viename iš Sankt Peterburgo miegamųjų rajonų yra įsikūręs ypatingas teatras. Žiūrovų salėje vietoje įprastų kėdžių eilių – patogūs minkšti pufai, ant grindų – storas kilimas, aktoriai spektaklių metu žodžius dubliuoja gestais, o šalia scenos yra vieta ir gestų kalbos vertėjui. Sankt Peterburgo teatras „Lėlės“ yra vienas iš nedaugelio miesto teatrų, kuriame džiaugiamasi sulaukus ne tik sveikų, bet ir negalią turinčių vaikų.
Teatras „Lėlės“ įsikūrė ne taip seniai, 2010 metais savivaldybė išnuomojo jam patalpas. Tačiau apie teatrą jau yra girdėję visų aplinkinių namų gyventojai. Teatras išskirtinis tuo, kad jis yra „integruotas“ teatras. Paprastas lankytojas neįvertins ir nepastebės visko, ką turi šis teatras – tai plačios durys, visiškai nėra slenksčių, yra įrengtas specialus tualetas vaikams. Netgi bilietų kasų langeliai yra žemesni, negu įprastuose teatruose, kad invalido vežimėlyje sėdintis žiūrovas be problemų galėtų nusipirkti bilietą. Teatro įkūrėjai pasakoja, kad jie patys bandė, ar visur patogu pravažiuoti su vežimėliu.
Teatro „Lėlės“ įkūrėjai Georgijus Čižovas (Георгий Чижов) ir Olga Chochlova (Ольгa Хохловa) mano, kad kito tokio teatro nėra ne tik Sankt Peterburge, bet ir visoje Rusijoje. Idėja įkurti teatrą, į kurį galėtų ateiti ne tik sveiki, bet ir negalią turintys vaikai, kilo po to, kai Georgijus ir Olga su savo dukterimis apsilankė spektaklyje vaikams ir savo akimis pamatė, kiek daug nepatogumų patyrė berniukas, kurį į teatrą invalido vežimėlyje atvežė jo tėtis. „Apmąstę nutarėme, kad nė vienas vaikų teatras Sankt Peterburge praktiškai netinka vaikams, turintiems negalią. Todėl jie ir nevaikšto į spektaklius – kad kiekvieną kartą nereiktų jaustis nepatogiai ir „nereikėtų trukdyti“ sveikiems mažiesiems žiūrovams. Kalbame ne tik apie vaikus, turinčius judėjimo negalią. Tai ir vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, turintys raidos sutrikimų, kurtieji, neprigirdintieji, silpnaregiai – visiems jiems kelias į teatrą yra „uždarytas“. Tiesa, apie kurčių vaikų problemas Georgijus Čižovas žino ne iš svetimų – jo paties sūnus Saša yra kurčias. „Sašai šiuo metu 14 metų, jis jau paauglys, – pasakoja teatro direktorius G. Čižovas. – Sūnus moka skaityti iš lūpų, bet įprasti vaikiški spektakliai jam niekada nebūdavo įdomūs, nes jis nieko nesuprasdavo – juk aktoriai nesistengia raiškiai kalbėti, atsisukę į žiūrovą. Todėl su sūnumi į teatrą beveik niekada neidavome. Taip ir gimė šio projekto idėja – įkurti teatrą, kuriame džiaugtųsi visi vaikais, nepaisant jų negalios“.
Kadangi idėja visiškai nauja, teatro kūrėjams teko būti pirmeiviais. Reikėjo suburti aktorių-entuziastų trupę, ieškoti spektaklių, kurie būtų įdomūs ir vieniems, ir kitiems vaikams, pritraukti finansavimą, gauti dotacijas. „Tikra švente tapo ta diena, kai po daugybės bandymų, sužinojome tai, jog savivaldybė skyrė mums patalpas. Nors patalpoms buvo reikalingas remontas, tačiau išsipildė svajonė – turėjome savo aikštelę, kurią galėjome įsirengti pagal savo skonį, o tada jau nuoširdžiai kviesti čia mažuosius žiūrovus. Remontą darėme pusantrų metų, smarkiai susiveržėme diržus, bet mums pavyko įgyvendinti savo idėjas“, – pasakoja G. Čižovas.
Daugelis trupės artistų – jauni žmonės, baigę Teatro akademiją. Daugelis iš jų dirba „rimtuose“ miesto teatruose, tačiau sutinka beveik be atlygio vaidinti ir šio dar nelabai žinomo vaikų teatro spektakliuose.
„Teatre Lėlės“ vaidina 12 artistų, – pasakoja teatro administratorė Ksenija Isakova (Ксения Исакова). – Tai gana daug tokiam nedideliam, kaip mūsų projektui“.
Teatro lankomumą labai įtakoja oro sąlygos: jeigu labai stipriai prisninga, žiūrovų sulaukiama kur kas mažiau. Sveikus vaikus tėvai dar sugeba atvesti, o sėdinčius vežimėliuose – jau ne. Kartais prieš spektaklio pradžią visa trupė su kastuvais rankose valo teatro prieigas.
Teatro „integruotumas“ prasideda vos į jį įžengus. Svečius pasitinka rūbininkas, kuris kalba dviem kalbomis – rusų ir gestų. Šitaip užsidirbti nusprendė teatro direktoriaus sūnus Saša.
„Kai kurie suaugusieji, atėję su sveikais vaikais, iš pradžių sutrinka, supratę, kad berniukas kurčias, – pasakoja teatro dailininkė Olga Petrovskaja (Ольга Петровская). – Tačiau netrukus suranda su juo bendrą kalbą; nors jis kalba nedaug ir nelabai aiškiai, bet suprasti galima. Vaikai tarpusavyje daug greičiau randa bendrą kalbą. Nepraeina ir dviejų minučių, o Saša jau žaidžia su girdinčiais vaikais. Kodėl nebūtų galima padaryti taip: po spektaklio peržiūros su vaikais bendrauja pedagogas, jie žaidžia, atlieka bendras užduotis. Mes norime pabandyti sukuti tokius „teatro klubus“ ir sukviesti į juos visus norinčius“.
Iš rusų kalbos vertė Ieva Vanagaitė
http://www.duklo6.ru/node/38
|
