|
Rusijos Jekaterinburgo miesto teatro „Teatras ant delno“ spektaklyje „C’est la vie“ („Toks gyvenimas“) yra daug muzikos, bet mažai žodžių. Ir tai nesunku paaiškinti: kolektyvą sudaro kurtieji ir neprigirdintieji žmonės. Artistai už savo darbą atlygio negauna, kaip jo negauna ir režisierė Marina Krašeninikova (Марина Крашенинникова). Tačiau visi repetuoja reguliariai – keturis kartus per savaite po keturias valandas, aukodami poilsį, miegą ir bendravimą su artimaisiais.
Nestandartiniai gestai
Marina Krašeninikova – labai įdomi moteris. Jinai ir aktorė, ir režisierė, ir pedagogė. Marina dirba neįgaliųjų reabilitacijos centre, specialioje mokykloje vadovauja teatro būreliui, moko vaikus plastikos, dramos meno, dainavimo. Taip pat ji dėsto dainavimą gestais Jekaterinburgo teatro institute garsaus rusų režisieriaus ir scenaristo Nikolajaus Koliados (Николая Коляды) kurso studentams. Su N. Koliada moteris susipažino prieš penkerius metus.
– Tuomet Koliada statė spektaklį „Klaustrofobiją“ ir ieškojo gestų kalbos vertėjo, kadangi vienas pjesės veikėjas buvo kurčiasis, – pasakoja Marina. – Nikolajus paprašė mano pagalbos – jam reikėjo nestandartinių, tiksliau, ne visai padorių gestų – mat spektaklio veiksmas vyksta kalėjimo kameroje. Aš vos nuo kėdės nenukritau! Sakau, aš negaliu, aš juk esu pedagogė! O jis nuramino: nesigėdinkite, balsu nesakykite, mes patys įgarsinsime...
Koliados teatro aktoriai išmoko ne tik nestandartinių gestų. Pamatęs, kaip dainuojama gestais, N. Koliada įsimylėjo „pirštų vokalą“ ir sugalvojo sukurti spektakliui dainelę. Žiaurioje „Klaustrofobijoje“ kalinių ir sargybinių choras atlieka šią „popsinę“ dainelę taip, kad šiurpas per kūną eina.
– Aš tada tvirtinau, kad esu nepasiruošusi dirbti su girdinčiais žmonėmis, bet režisierius užsispyrė, – prisipažįsta Marina. – Ir man buvo įdomu, kadangi kiekvienas aktorius turi savo, individualų kokį nors trūkumą ar „negražumą“. Kai aš pirmąkart atėjau į užsiėmimus Teatro institute, studentai atliko šią dainelę, perteikdami visus „negražumus“.
Suprask mane
Marina Krašeninkova baigė, kaip ji pati sako, „masinę“ mokyklą, paskui studijavo aktorystę Jekaterinburgo teatro institute. Bendrakursiai jai pavydėdavo: „Mūsų tokie kapoti gestai, o tavo – tiesiog skriejantys!“
– Nėra čia ko pavydėti. Aš visiškai negalėjau laikyti egzaminų žodžiu; po mokyklinių egzaminų jie man kėlė tiesiog siaubą, todėl rašydavau referatus. Užtat mano rašto darbai būdavo puikūs. Tik scenos kalbos egzaminą reikėjo laikyti žodžiu, todėl, kad „mūsų katedra jūsų gestų nesupranta“. Buvo labai sunku kalbėti ir žodžiu, ir gestais – lyg vienu metu kalbėtum dviem kalbomis. Skaitmeninių klausos aparatų tada nebuvo, todėl negalėjai sureguliuoti garso. Nuo savo pačios balso, atrodydavo, trūks kraujagyslės...
–
Baigusi universitetą Marina „prisidainavo“ iki vedybų. Jos meilės istorija – dainose. Iš pradžių su Aleksandru Krašeninkovu, suvirintoju iš Uralmašo, jie dainavo „Ką tau padovanoti...“.
– Aš jau laukiausi, o mes vis apie dovanas dainavome! Kai gimė vyriausioji dukra, pakeitėme repertuarą, pradėjome dainuoti dainą „Kodėl gimsta žmogus“. Paskui ilgą laiką dainavome „Dvi žvaigždes“ – taip, kad visa salė pakildavo...
Duetas neturėjo konkurentų, jie laimėdavo visus konkursus. Aleksandras laimėjo ir Rusijos dainų gestų kalbą konkurso didįjį prizą bei gavo kvietimą į tarptautinį konkursą Stambule: pirmą kartą per 85 metus Rusijai atstovavo ne maskvietis.
Teatras prasideda nuo...
„Teatrą ant delno“ Marina įkūrė 2006 m., nepabūgusi įvairiausių sunkumų.
– Mūsų atlikėjai negali nusisukti nuo žiūrovų. Problema dar ir ta, kad jie nieko negali paimti į rankas, kadangi rankos užimtos – jos kalba. Vaikščioti ir bėgioti po sceną ir tuo pačiu metu kalbėti gestais irgi sudėtinga. Išversti pjeses taip pat nelengva – trūksta kai kurių posakių atitikmenų gestais.
„Teatras ant delno“ savo veiklą pradėjo nuo kitaip pateiktų pasakų: „Sniego Karalienės“ versijoje pasakojama apie tai, kaip Sniego Karalienė kėsinasi į Kajų, ieškodama vyro savo dukrai; kitoje pasakoje Batuotas katinas yra tiesiog pamišęs dėl prabangos... Teatras žingsnis po žingsnio auklėjo savo žiūrovus: „Iš pat pradžių spektaklių metu žiūrovai ir vaikščiojo po salę, ir alų gėrė. O dabar neatsitraukdami žiūri į sceną“.
Spektaklis „C’est la vie“ yra pirmas rimtas ir ilgas kolektyvo spektaklis. Tiesa, ir šis spektaklis pastatytas pagal švedų pasaką. Spektaklyje vaidina keturiolika artistų. Planuojama šį spektaklį nufilmuoti, o jo įrašą išsiųsti visiems Rusijos kurčiųjų organizacijos skyriams, kurių yra šešiasdešimt.
Iš rusų kalbos vertė Ieva Vanagaitė
http://www.rg.ru/2009/03/12/reg-ural/teatr.html
|
